Šiemet mūsų miestas švenčia du svarbius istorinius jubiliejus: sukanka 450 metų, kai Plungė pirmą kartą paminėta kaip vietovė, ir 225 metai, kai Plungei suteiktos Magdeburgo teisės. Ta proga vasario 15-ąją Žemaičių dailės muziejuje paskaitą „Gyvoji Plungės miesto istorija“ skaitė žurnalistas ir kraštotyrininkas Eugenijus Bunka. Šis plungiškis drauge pristatė ir naujausią savo knygą „Legendų šnabždesiai“.
„Žinote, tai, ką aš čia kalbėsiu, nebūtinai yra teisybė. Nesu istorikas, ir visa tai – tik mano samprotavimai. Vadovaujuosi logika: gal taip ir nebuvo, bet niekas nežino, kaip buvo, todėl galėjo būti ir taip“, – pristatė knygą autorius.
E. Bunka sakė savo teorijas išvedęs vadovaudamasis legenda, pagal kurią žemaičiai į dabartinę gyvenamąją teritoriją atsikraustė nuo aukščiausio pasaulyje kalno. Ten jie nebetilpę, tad motina jiems liepusi keliauti. Ir ne bet kur, o šiaurės vakarų kryptimi.
Brėždamas liniją atgal – į pietryčius – knygos autorius aptinka K2 kalną Pakistane, kuris yra antrasis pagal aukštį pasaulyje (aukščiausias yra Everestas, bet, anot žurnalisto, šis kalnas kasmet užauga po 17 centimetrų, tad K2 kažkada galėjo būti aukštesnis už jį).
Nagrinėdamas minėtosios viršūkalnės teritoriją, kuri vadinasi Baltistanu, E. Bunka randąs daug vietovardžių, labai panašių į žemaitiškus žodžius: daržas, kamanos, kelias, „pečius“ ir kt. Iš to jis darąs prielaidą, kad jo teorijoje gali būti teisybės. Be to, žemaitiškai skambančių vietovardžių aptinkąs Kazachstane ir Rusijoje, pro kurią žemaičiai galėjo keliauti iš Pakistano link Baltijos jūros. Miškingų vietų pakraščiuose esančios vietovės Baltika, Dongus, Vieškaima, Švėisa, Ramunė.
Nuo knygos pristatymo pereidamas prie Plungės miesto istorijos, žurnalistas teigė manąs, kad pirmieji plungiškiai apsigyveno ten, kur dabar yra Babrungo gatvė. „Aš įrodymų neturiu, bet, mano nuomone, toje vietoje geriausia energetika, o senovės žmonės tokius dalykus išmanė ir jais vadovavosi. Tik dabartiniai gyvena ten, kur gražu, o ne ten, kur sveika“, – kalbėjo autorius.
E. Bunka susirinkusiesiems pristatė 1928 m. paruoštą Plungės miesto plėtros planą. Pagal jį viskas, kas buvo centre, turėjo būti perkelta į dabartinę kepyklos teritoriją – arčiau upės ir geležinkelio. Plane nurodyta, kas kokiame sklype turėtų įsikurti, tačiau tai nebuvo padaryta.
Be to, E. Bunka pristatė žemėlapius, kurie parengti pagal 1929 m. sudarytą Plungės nekilnojamojo turto savininkų sąrašą. Žemėlapyje išrikiuotos visos įstaigos, įmonės, „kromai“, „ubagynai“, gyvenamieji namai. Kadangi žydų ir žemaičių turėtas turtas pažymėtas skirtingomis spalvomis, akivaizdu, kad vienų ir kitų tuo laikotarpiu mieste buvo maždaug po lygiai.