Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, Lietuvos Respublikos Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje disidentei Nijolei Sadūnaitei buvo įteikta Laisvės premija.
Dėl savo pogrindinės veiklos N. Sadūnaitė yra laikoma žymiausia XX amžiaus Lietuvos disidente, kovotoja už žmogaus teises ir mūsų šalies laisvę.
N. Sadūnaitė gimė 1938-aisiais Dotnuvoje. Tėvams 1945 m. vasarą pabėgus iš Dotnuvos nuo persekiojimo ir grėsusios tremties, tą vasarą ir rudenį augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus. Šiame mieste pradėjo lankyti mokyklą – iškart buvo priimta į antrąją klasę. Tais pačiais 1945-aisiais šeimai įsikūrus Anykščiuose, 1955 m. ten baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Mokykliniais metais Nijolė aktyviai sportavo: žaidė krepšinį, tinklinį, stalo tenisą, dalyvavo lengvosios atletikos varžybose.
1955 m. N. Sadūnaitė pasirinko vienuolės gyvenimo kelią – įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną. Pirmuosius įžadus davė 1956 m. Telšiuose, kur dirbo katedros gėlininke. Paskui persikėlė į Vilnių, gyveno pas vienuolijos seseris Jeruzalėje ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. Amžinuosius įžadus davė Anykščiuose 1963 m. Vėliau, baigusi medicinos seserų kursus, dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau – iš tremties grįžusį kunigą Petrą Raudą, Svėdasuose katechizavo vaikus.
Į sovietinio saugumo akiratį N. Sadūnaitė pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Dokumentu, kurį pasirašė daugiau nei 17 tūkstančių tikinčiųjų iš visos mūsų šalies, buvo reikalaujama iš tuometinio SSKP generalinio sekretoriaus L. Brežnevo suteikti sąžinės laisvę ir baigti represijas prieš kunigus. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.
Nuo 1974 m. sesuo Nijolė pradėjo dauginti ir platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ – žymiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Užklupta su įkalčiais, spausdinanti 11-ąjį šio leidinio numerį, 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas 1975 m. birželį ją nuteisė laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems metams kalėti, atliekant bausmę sunkiųjų darbų lageryje, ir trejiems metams ištrėmimo.
Teismui suteikus kaltinamajai paskutinį žodį, N. Sadūnaitė kalbėjo: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę? Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises – gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti už žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu einu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos – Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“… Tad mylėkime vieni kitus ir būsime laimingi. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. Vakar stebėjotės mano gera nuotaika sunkiu gyvenimo momentu. Tai įrodo, kad mano širdyje dega meilė žmonėms, nes tik mylint viskas darosi lengva. Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet žmogų, net ir klystantį, privalome mylėti. O to galima išmokti tik Jėzaus Kristaus mokykloje, kuris visiems yra vienintelė Tiesa, Kelias ir Gyvenimas“ (sutrumpinta).
1980 m. grįžusi į Lietuvą, N. Sadūnaitė dirbo Paberžės bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą. Iš ten žurnalas pasiekdavo Vakarus.
Nuo 1982 m. ji nelegaliai gyveno Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstėsi. 1987 ir 1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama ir nuodijama.
N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma ir persekiojama.
1988 m. kartu su bendražygiais sesuo Nijolė organizavo viešą mitingą birželio 14-osios trėmimams prisiminti. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį dalyvavo bado akcijoje Vilniaus Gedimino aikštėje. Vienuolė buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, 1988-ųjų gruodžio mėnesį priimta į Lietuvos Helsinkio grupę.
1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be pačios prašymo reabilitavo N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.
1989–1990 m. su paskaitomis apie Lietuvą ji keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“ (1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.). Jos buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis.
Lietuvoje sesuo Nijolė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1988 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.).
Sausio 14-ąją Valdovų rūmuose surengtoje popietėje Laisvės premijos laureatei N. Sadūnaitei pagerbti, kurią surengė žurnalo „Ateitis“ redakcija, teko laimė dalyvauti ir mums, būreliui plungiškių.
Paskutinį sesers Nijolės žodį teismo salėje susitikimo pradžioje perskaitė jos kraštietė aktorė Dalia Michelevičiūtė. Premijos laureatę su jai pačiai būdingu humoru pristatė žurnalistas, religijotyrininkas dr. Andrius Navickas. 2016-ųjų metų šios premijos laureatas prof. Vytautas Landsbergis, kalbėdamas susitikime, prisiminė sesers Nijolės pajuokavimus apie „brolius“ kagėbistus, kaip jie, vargšai, vargsta tokiose pareigose. „Galima sakyti, kad tai baisus sarkazmas, bet ji iš tikrųjų jų gailėjo, tai buvo moralios, krikščioniškos laikysenos pavyzdys. Jei šiandien to būtų daugiau, mūsų šalis būtų laimingesnė“, – sakė profesorius.
Prancūzijoje gimusi ir gyvenusi aktorė ir režisierė Karolina Masiulytė-Paliulienė pasidalijo prisiminimais, kaip jai Paryžiuje teko vaidinti N. Sadūnaitę spektaklyje, pastatytame pagal pjesę „Šypsena gulage“. „Jos žodžiai, pasakyti teisme, mums pasirodė panašūs į pirmųjų krikščionių žodžius, o pjesė – idealiai tinkanti parodyti tylų Bažnyčios pasipriešinimą pavergtose šalyse“, – sakė aktorė, prisiminusi, kad paskutinis 1987 metais pastatyto ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo rodyto spektaklio sakinys skambėjo: „Vieną gražią dieną Lietuva bus laisva, ir mes niekada nebeišsiskirsim.“
Didžiulėje sausakimšoje Valdovų rūmų salėje buvo nepaprastai gera matyti daugybę jaunų žmonių, suvažiavusių iš visos Lietuvos, daugiausia – Ateitininkų federacijos narių. Laisvės premijos laureatę sveikino vos prieš savaitę kunigu įšventintas Vincentas Lizdenis ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijos atstovai. Vienuoliktokas Šarūnas perskaitė jai skirtą laišką, kuriame pasakoja, ką jam ir jo šeimai reiškia sesuo Nijolė. Šarūno mama tebesaugo N. Sadūnaitės atviruką, kurį nuo jos gavo iš tremties, kai buvo septynerių, ir prisiminimus, ką grįžusi iš lagerio sesuo Nijolė močiutei pasakojo apie tardymus ir lagerius.
Pati Laisvės premijos laureatė, užbaigdama popietę, kalbėjo labai trumpai ir lakoniškai, prisimindama evangelisto šv. Jono žodžius apie Joną Krikštytoją: Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti šviesą. „Liudykim visi apie šviesą“, – kvietė sesuo Nijolė.
