Jeigu kas sugalvotų statyti paminklą žmogui, sveikam kūnu ir siela, pasiūlyčiau nukaldinti Zigmą Reivytį. Gimė 1945  metais Sedos rajone, Petraičių kaime, šešių vaikų šeimoje, nuo penkerių metų dirbo. Pagal savo išgales, neprarasdamas sveikatos, dirbo fiziškai sunkų darbą nuo mažumės iki senatvės.

Dabar garsiai kalbama apie žaliąjį kursą, tvarią aplinką, o jis visą amžių taip gyvena. Tas vyro mokėjimas tausoti, džiaugtis paaugintu, išsaugotu yra toks natūralus, kad kitas gali nesuprasti ar net kreivai pažiūrėti.

Apie daug ką kalbėjomės su Zigmu, kuris su žmona Irena beveik penkis dešimtmečius gyvena  Tirkšliuose, šalia kapinių ir pušyno.

Važiuodama pro kapines, dažnai matau gyvenamus trobesius tiesiog prie kapinių tvoros. Ir krūpteliu nuo minties: negalėčiau čia gyventi. Apie tai ir pradėjome kalbą.

Apie namą prie kapinių

Graži vieta šalia pušyno, kapinių. Nė į galvą, kad reikėtų bijoti. Turim kapinių koplyčios raktą, tai einam rytą ir vakare atrakinti ir užrakinti.

Jei pamiršti su šviesa, eini tamsoje prožektoriumi pasišviesdamas. Ir takelį jau esame per kapines  nuo namų koplyčios link pramynę.

Augdamas ėjau į mokyklą pro Židikų kapines. Tada keliai buvo labai prasti, tai eidavau per kapines, takeliu šaliazomato(zomatas – bažnyčios ar kapinių tvora – red. past.). Rytą ir po pamokų, kartais vakarais.

Ir Irenos gyvenimas buvo prie kapinių. Kai jos šeima grįžo iš tremties, leido gyventi prie Židikų kapų. Po kapines lakstydama ir skaityti išmoko. Vieni gyvena prie upės, kiti prie miško, o mes – prie kapinių. Tiesiog. Nėra čia jokių filosofijų.

Apie tėvų namus ir vaikystę

Daržinė, už kokių 10 metrų – durpynas, jis ėjo tolyn, prūdas, toliau grioviai – žiemą užpustomi iki lygumo ir sunkiai įžiūrimi. Antroj pusėj Skuodo–Židikų  kelio – mūsų troba. Daili, dviejų galų. Buvo ir senoji troba su šiaudiniu stogu. Bočius ten buvo gyvenęs. Kai išvažiavo į Rygą, kur gyveno daugiau nei 20 metų, trobą nuomodavo. Kai bočius grįžo 1911-aisiais, tėvui buvo šešeri. Aš senosios trobos nemačiau.

Mano vaikystės troba statyta 1937 arba 1938 metais. Kai tėvas vedė, mama parsinešė 32 000 litų. Tai buvo dideli pinigai. Mama dar parsivedė du kinkomus arklius, tris ar keturias karves.

Nieko doro bočiai neturėjo. O mama buvo kilusi iš darbščių, tvarkingų Žemaitijos bajorų Gaudiešių giminės. Žemės turėjom 20 hektarų, su dviem hektarais durpyno.

Man atrodo, kad tyliai dirbti išmokau iš mamos. Dar vaikas supratau, kaip nemoka tėvas gerbti ir mylėti savo kantrios, darbščios žmonos. Gal dėl to, kad iki vestuvių su mama tėvas jau turėjo mylimą merginą Židikuose. Negalėdamas priešintis tėvo valiai, jis nuėjo į Židikus jos atsiprašyti, kad yra priverstas vesti kitą. O ta iš pykčio perliejo jį  vandeniu.

Nors turtas buvo iš mamos pusės, tėvas jai niekur nenusileido, visada prieštaravo. Sutarimo tarp jų niekada nebuvo. Mus, vaikus, tai labai slėgė.

Mamytei visada skaudėjo. Atsimenu, kad visada jai nešėm „Nošpą“, kur tik gaudavom. Ji ėjo klupdama, bet rytą visada buvo karšta košė, visada pietūs ir vakarienė. Ir gyvulius apeiti reikėjo. Ir dar mus šešis užaugino: tris brolius ir tris seseris. Ir palaidojo keturis.

Du – broliuką ir sesutę – per karą, prie vokiečio, du – jau prie ruso, taip pat berniuką ir mergelę. Visi iki metų amžiaus. Prie paskutinio grabelio jau ir save atsimenu.

Apie sunkų uždarbį ir gerus žmones

Vaikystė mano buvo ypač sunki. Kai susitvėręs kolūkis atėmė viską, namuose jau buvom penki vaikai. Vyriausia sesuo gimė 1938 metais, jauniausia – 1955.

Augome juodam varge. Penki ilgai prie tėvų stalo sėdėjome, tik šeši neilgai. Tarp šešių vaikų buvau  antras nuo galo.

Daug dirbau. Penkerius metus turėdamas išėjau broliui padėti po Pauriškių mišką ganyti  gyvulių. Tai vapsvos sukandžioja, tai šakos nubraižo iki kraujo. O ir brolis, matyt, iš nuobodumo, prigalvodavo visokių būdų mane erzinti.  Už ganymą gaudavome gerus pietus ir večerę – gyvulių savininkai buvo trys broliai, tai jie paeiliui mus ir samdė.

Vieną vasarą nieko neganiau, tik sode uogas rinkau. Tėvas vežė parduoti.

Nuo antros klasės pradėjau ganyti 107 avis, 2 karves ir veršį. Tai buvo kolūkio gyvuliai, kuriuos buvo apsiėmę  prižiūrėti du senukai. Jie turėjo didelę kūtę ir užleido ją gyvuliams laikyti. Senukai mane mylėjo, gerai maitino. Pas juos ir miegodavau. Atsimenu, kad abu buvo  kuproti.

Ganiau pas juos dvejus metus. Mėnesio alga – 10 rublių ir pavalgyti. Už gerą trijų mėnesių ganymą mane senukai aprengė – davė milo.

Geroji mano mama iš jo pasiuvo man kelnes ir treningą, marškinius. Dar gavau didelį kepalą duonos, lašinių ir sūrio. Vos parnešiau.

Senukai savo vaikų neturėjo. Aš pas juos ir gyvenau. Tik per Onos atlaidus pareidavau namo lašiniais ir duona nešinas.

Apie vyriškus darbus

Prisimenu, kad buvo gegužės pirmoji, man buvo 12 metų. Pusiau pėsčiomis, pusiau važiuotas atsidūriau Vainodėje, miestelis nuo tėvų namų buvo vos už 15 kilometrų. Buvau girdėjęs, kad ten daug geriau moka už ganymą. Tiesiog ėjau per žmones ir klausinėjau.

Suradau šeimą, kuri sutiko mane priimti. Ganykla buvo šalia garnizono. Ganiau 7 karves ir  2 veršius. Neatmenu kiek, bet žinau, kad tą vasarą gerai uždirbau. Iš tų pinigų nusipirkau dviratį „Ereliukas“ ir rudenį jau parmyniau namo. Iš uždirbtų pinigų išėjo dar juodas paprastas kostiumas, paprasti batai (paprasti, vadinasi, pigiausi) ir svarbiausias pirkinys – laikrodis. Tai buvo didžiausias mano turtas ir džiaugsmas.

Koks didelis pasitikėjimas ir tikėjimas, kad nepražūsiu, buvo iš tėvų pusės. Juk nei žinojo, kur esu, nei ieškojo. O juk 12-os metų buvau, visai dar vaikas. Ir latviškai ne kažin ką mokėjau. Tik vėliau pramokau. Ir dabar galiu su latviu susikalbėti.

Kitą vasarą mane prišnekino ganyti 5-os brigados  karvių bandą – 60 karvių ir jautį. Jaučio visi bijojo, o manęs jis klausė. Turėjau dvi lazdas ir vis jam pagrasindavau. Kartą prisnūdau, atsibundu, o jautis mane ramiai uostinėja. Tada man buvo 14 metų. Uždirbau mažiau nei Latvijoje, bet neblogai. Tėvas pinigus paimdavo, tai dorai ir nežinojau, kokia ta alga.

Eidamas 16-us išėjau pjauti šieno. Dalgiu pjauni per dieną už tris rublius. Pamatė mane latvis, užkalbino ir paprotino važiuoti į Latviją. Sakė: „Ten yra bobučių, kurios tave samdys.“

Kitą rytą, saulei netekėjus, išėjau su dalgiu ant peties. Tik pasisukinėjau po Vainodės turgų, iš karto prisistatė pora bobučių.

Parsivedė mane  bobutė namo  už kokių keturių kilometrų nuo Vainodės. Tada buvo tokia mada: darbuojuos nuo šešių, devintą – pusryčiai, apie pirmą valandą – pietūs, porą valandų – pakaitis ir pavečerka, paskui dirbi iki vakaro dešimtos.

Kokį alkį kenčiau tada! Ypač nuo ryto iki pusryčių. Per dieną mokėjo 10 rublių. Kai po metų paprašiau 15 rublių, niekas nė žodžiu neprieštaravo.

Buvo 2 hektarų poligonas, nupjoviau per dvi dienas, gavau 30 rublių. Taip pjoviau du poligonus. Pjaunu, kol pabaigiu. Už 2,5 ha poligoną gaunu 40 rublių.

Apie mokslus

Kai rudenį grįžau į mokyklą, per visą vasarą sunkiai dirbęs mokytis nenorėjau. Kiekvieną dieną po pamokų žaisdavom su draugais futbolą ir krepšinį. Penki vaikai ėjom į mokyklą, o nemokamai pavalgyti nedavė. Viena mokytoja buvo išrūpinusi porai savaičių arbatos ir pusę pakelio sausainių. Ir daugiau nieko nesam gavę.

Namuose valgėme labai prastai. Dažnai – vien sėtinių sriuba. Ir mamytė, ir visi vaikai ėjome uždarbiauti.

Mokyklą baigiau neblogai ir neblogais pažymiais išlaikiau stojamuosius į Vilniaus pedagoginį institutą. Pasirinkau kūno kultūrą ir istoriją.

Grįžtu vasarai –  vėl už dalgio ir į Latviją. Pjaudavau po 8–9 dienas iš eilės. Parsiveždavau apie 150 rublių. Kitomis dienomis padėdavau tėvams. Ir vėl į Vainodę 3–4 dienoms. Per vasarą dalgiu užpjaudavau iki 500 rublių.

Liepos mėnesį šienapjūtė baigdavosi, tad rugpjūtį važiuodavau į Gedrimų durpyną – už  4 kilometrų nuo namų. Uždarbis nebuvo geras, bet vis šis tas. Pirmais metais vagonėlį stumdžiau – prisikrauni ir nustumi, dar dvejus metus kasiau durpes. Tiesiog rankomis – kastuvu.

Nebuvo per mano studijas vasaros, kad nebūčiau ėjęs užsidirbti.

Apie jauną mokytoją ir trenerį

Visi šeši baigėm aukštuosius mokslus. Kiekvienas savaip kabinomės į gyvenimą. Vyriausias brolis net savo vaikystės svajonę įgyvendino – tapo lakūnu.

Mano, kaip sportininko, kelias prasidėjo mokantis institute. Slidinėjimo treneris ieškojo stiprių ir ištvermingų. Dėstytojas, matęs, kaip dirbau kolūkyje prie šieno, pasiūlė mane.

Esu dalyvavęs daugybėje lenktynių. Tiek Lietuvoje, tiek sąjunginėse varžybose. Lietuvoje du kartus buvau čempionu – 15 ir 30 kilometrų trasose. Esu dalyvavęs ir 70 kilometrų sąjunginių varžybų trasoje. Bet dėl prastos avalynės nuo šlapio sniego tiek permirko kojos, kad sutraukė mėšlungis. Likus 4 kilometrams iki finišo gavau pasitraukti iš varžybų.

Baigęs slidininko karjerą, dalyvaudavau kitų sporto rungčių varžybose: svarsčio rovimo, čiuožimo, šaudymo, dar dviračių lenktynėse.

Mano treniruoti  Tirkšlių sportininkai yra iškovoję daugiau nei 80 diplomų ir kitokių apdovanojimų. Panašiai ir pats tiek turiu. Geriausiai mano mokiniams sekėsi slidinėti, bėgti krosą ir žaisti krepšinį. Tarp Lietuvos vidurinių kaimo mokyklų krepšinio trys prieš tris komandų iškovojome antrą vietą.

Apie namus Tirkšliuose

Nusiperka žmonės namus ar pasistato ir gyvena. Mūsų nusipirktas namas – ne tik paskutinis gatvėje, kas būtų labai gerai, bet su žvyrduobėmis kiemo pusėje. Duobės gilios – vos ne žmogaus ūgio. Kiemelis šioks toks buvo, bet man norėjosi ir daržo.

Pasitaikė proga: kolūkis statė namus ir kasė pamatus. Gruntą, o tai buvo žvyras ir smėlis, traktoriais kažkur vežė. Paprašiau, kad vežtų į mano kiemo duobes. Atvežė 26 priekabas. Pakrato, aš rankomis išlyginu, nustumdau – ir vėl gali kratyti. Iš pakelės žemes vežiau ir iš miško galo.

Ten buvo toks prūdelis, tai aš jį pagilinau, padidinau ir dabar vanduo laikosi, o žemes vežiau ant žvyro. Skaičiavau: 98 točkes parvežiau.  Ir kaip tyčia: kai tuščiomis važiuoju, – tai į pakalnę, o kai pasikrovęs, – vis į kalnelį.

Per metus, tiksliau, šiltuoju jų laiku dirvelę bulvėms sėti pasiruošiau. Iš išrinktų akmenų pasimūrijau tvorelę aplinkui, kad mano procė veltui į pakalnę nenusliuogtų.

Mano tvora, kaip bažnyčios ar kapinių zomatas. Tvirta. Ir kiemą nuo daržo taip pat atmūrijau. Kokio metro aukštumo. Ir malkų pats pasirūpinu. Kai gyveni šalia pušyno, visada rasi krituolių medžių, svarbu, kad sveiko miško neliestum. Buvau, galima sakyti, miško sanitaras.

Apie dirvą, bulves ir kolorado vabalų apskaitą

Mokytojo darbą ir vaikus mylėjau, bet jau seniai esu pensijoje. Su savo aktyvia visuomenininke žmona jau  nebelakstau. Dirbu savo nedidelio ūkio ūkiškus darbus.

Mėgstamiausias iš  darbų – bulvių auginimas. Skanios bulvės, didelės, baltos, nenukramusios. Toje pačioje vietoje jos auga jau 31 metus.

Dirvelė yra už tvartelio, į pakalnę stadiono link. Telpa ten pora maišų sėklos. Žemaičiai, beje, bulves sėja. Juk nesakom: „Rugius sodinam“, o kad bulvių sėkla stambi, nieko nepadarysi.

Koks bulvių auginimo receptas? Paprastas.

Dirva, nukasus bulves, nurinkus piktžoles ir bulvienojus, neilgai būna švari –  greit  apeina amerikonka. Tada išvarpoma kastuvu. Pavasarį pervarpoma, nugrėbliuojama.

Kiekviena bulvių vaga sėjama atskirai. Iškasama vagelė, sudėliojamos bulvės. Šalia kiekvienos paberiamas žiupsnelis bulvių trąšų. Tada su bliūdeliu išpilstomi pelenai. Per žiemą pelenų yra priruošta gal pora maišų. Tada pilamas kompostas. Kasant naują vagą, ant komposto užmetama dirvos žemė. Kompostas yra ruošiamas dviejose krūvose: kol viena pūva, kitą naudoju. Komposto žaliava: ravėjos, maisto atliekos, rudeniniai medžių lapai – yra gerai perpuvusi.

Ir taip visa dirva nuglostoma, nulyginama, tada laukiam pasirodant daigų. Po to rankiniu būdu vagoju, nuraviu, renku kolorado vabalus.

Būna, kad per dieną nuo 300 iki 800 vabalų surenku. Beje, visi yra suskaičiuojami ir vedama apskaita. Iš kelerių metų skaičiavimų jau galima daryti analizę apie vabalų plitimo sąlygas.

Jokių purškimų neįsileidžiu. Taip darbuojantis ateina laikas ir bulvę valgyti…

Ir nėra jau ko skubėti.

APIE BENDRĄ GYVENIMĄ

Pasakoja Zigmo žmona  Irena:

Aš visą savo gyvenimą nugyvenau ir tebegyvenu kaip už pečiaus.  Mus, tris savo gyvenimo moteris: dvi dukras ir žmoną – Zigmas labai mylėjo ir saugojo. Tarp mūsų visada vyravo pasitikėjimas ir pagarba. Negalėjau atsistebėti jo fizine sveikata, ištverme, mokėjimu darbą dirbti. Čia netinka žodis  „darbštus“, labiau apie tokius žmones sako – kruvinas darbininkas.

Apie vaikų auginimą pavyzdį papasakosiu.  Pirmoji dukra Jurgita gimė Gruzdžiuose. Dirbau mokykloje. Dukrelė gimė vasarį, o birželio mėnesį mane dviem savaitėm siunčia į kursus, nes atnaujinamos matematikos programos devintokams.

Ir Zigmas mane išleidžia… Tikėjau, pasitikėjau ir žinojau, kad susitvarkys. Galėjo pasikviesti mano mamą, bet neprireikė. Viską pats.

Kai pradėjau dirbti Tirkšliuose, pasiėmiau turizmo būrelį. Visų fizinį pajėgumą Zigmas padėjo lavinti. Kai rajone laimėjome pirmą vietą ir išvažiavome į respublikines varžybas kelioms dienoms, su trejų metų dukrele liko jis.

Visko per amžių girdėjau: kad vyrą darbais apkraunu, kad su kitais lakstau. O mudviem buvo gerai. Iki šiol gyvenam vienas į kitą pasiremdami, nesibardami, laukiam grįžtančio, džiaugiamės parėjusiu. Ir varge, ir džiaugsme mes kartu. Duok Dieve visoms tokį vyrą.

Genoveita GRICIENĖ

Nuotr. autorės ir iš Reivyčių šeimos asmeninio archyvo

1 nuotrauka:

 2 nuotrauka:
Reivyčių šeima. Iš kairės į dešinę: pirmoje eilėje – Zigmas, jo sesuo Danutė, brolis Algirdas, antroje — mamytė, tėvelis, teta Bronė, trečioje – sesuo Joana, brolis Petras Benjaminas, sesuo Pulkarija Virginija. Apie 1957–1958 m.    

 3 nuotrauka:
Zigmas ir Irena Reivyčiai su dukromis Ligita ir Jurgita svečiuojasi Ukrainoje pas Irenos seserį. 1984 m.