Muziejui – pirmojo Plungės fabriko savininko daiktai

Šeštadienį Žemaičių dailės muziejuje apsilankęs Vilniuje gyvenantis buvęs gegrėniškis, nusipelnęs veterinarijos gydytojas Vaclovas Vilhelmas Serapinas vyriausiajai rinkinių saugotojai Danutei Einikienei perdavė iš sostinės atvežtas dovanas. Tai – Kazio Pabedinsko, kuris kartu su uošviu Juozu Kučinskiu Plungėje valdė pirmąjį linų apdirbimo fabriką, asmeniniai daiktai.

Atvykęs į Plungę, sostinėje gyvenantis V. V. Serapinas pasakojo, kad apie 1990 metus susibičiuliavo su kaimynystėje įsikūrusiu kiek vyresnio amžiaus vyriškiu. Susipažinę išsiaiškino, kad abu susiję su Plunge, kad K. Pabedinskas – Plungėje gyvavusio linų apdirbimo fabriko, kurį plungiškiai žino „Linų audinių“ pavadinimu, buvęs savininkas. „Gyvenome viename name, susitikdavome kieme, kai apsirgdavo, aš jį slaugydavau, globodavau. Buvome artimi bičiuliai, kaimynystėje gyvenome aštuonerius metus“, – prisiminimais dalijosi V. V. Serapinas.
Vilnietis puikiai pamena ir tą dieną 1998 metais, kai K. Pabedinskas, būdamas 94 metų, mirė. „Atvykę greitosios medikai ėmė klausinėti, kaip rasti dešimtąjį butą. Supratau, kad ekipažas atvyko pas mano bičiulį Kazį. Deja, medikai jam pagelbėti nebegalėjo, jis rastas negyvas, sukniubęs vonioje“, – sakė kraštietis.
K. Pabedinskui mirus, V. V. Serapinas, kol atvyko JAV gyvenantys velionio sūnūs, rūpinosi jo šermenimis, kremavimu. Aukojant šv. Mišias už mirusiojo sielą, dalyvavo trys vyskupai ir penki kunigai. Kaip pasakojo V. V. Serapinas, viena urna su K. Pabedinsko pelenais palaidota Naujamiestyje (Panevėžio r.), kita išvežta į Čikagą, kur buvo palaidota jo žmona Bronislava Kučinskytė.
Po laidotuvių didžiąją dalį K. Pabedinsko daiktų išsivežė jo sūnūs. Tačiau įvairių dokumentų, fotografijų, knygų ir kitokių daiktų dar buvo likę ir Vilniuje. „Šiemet K. Pabedinskui būtų sukakę 110 metų. Ta proga ir kilo mintis turimus daiktus padovanoti Žemaičių dailės muziejui. Aš atsiklausiau velionio sūnaus nuomonės, pastarasis pritarė. Taigi keliolika metų saugotus daiktus dabar atvežiau muziejui“, – kalbėjo V. V. Serapinas.
Svečią priėmusiai D. Einikienei perduotos fotografijos, įvairūs dokumentai, knygos, užrašų knygutės, K. Pabedinsko teniso varžybose pelnytas prizas – suvenyras, jo vizitinės kortelės, graviruotas, iš Maroko parsivežtas laikrodis, juosta, kurią prieš daugelį metų jam buvo padovanoję Plungės muziejininkai, ir kitų daiktų.
Anot V. V. Serapino, K. Pabedinskas buvo labai inteligentiškas, išsilavinęs, išmintingas žmogus. Jie neretai susėsdavę padiskutuoti, kartais prisijungdavęs ir geras K. Pabedinsko draugas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
„Teko bendrauti ir su K. Pabedinsko vaikais – sūnumis Jonu ir Leonu“, – į pokalbį įsitraukė ir V. V. Serapino žmona Birutė. Anot moters, pastarieji vis dalindavosi prisiminimais apie gyvenimą Plungėje, apie tai, kaip vykdavo svečiuotis į Platelius pas grafus Šuazelius.
Priimdama dovanas, D. Einikienė sakė: „Linų apdirbimo fabrikas buvo pirmoji Plungėje įkurta gamykla, o Kazys Pabedinskas – labai svari, įžymi asmenybė. Manau, muziejuje reikėtų atidaryti fabrikui ir jo steigėjams skirtą ekspoziciją. Juolab kad ir eksponatų dabar turėsime. Iki šiol muziejuje buvo tik originali, senoviška, iš fabriko atvežta pakaba.“
Kaip nurodoma įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, J. Kučinskis linų pluošto verpyklą Plungėje įkūrė 1913 metais. 1920 m. joje dirbo 12 žmonių. Į Plungę atvykęs ir J. Kučinskio dukrą Bronislavą vedęs K. Pabedinskas taip pat kibo į linų apdorojimo verslą. 1929 m. J. Kučinskis ir K. Pabedinskas įkūrė akcinę bendrovę „Kučinskis-Pabedinskai“. Tada joje dirbo 50 žmonių. Po dešimtmečio, apie 1939-uosius, K. Pabedinsko pastangomis fabrikas jau buvo gerokai išaugęs, jame dirbo apie 1 000 žmonių. 1940 metų birželį, rusams užėmus Plungę, fabrike darbavosi jau virš tūkstančio plungiškių. Jame gamintos lininės balintos ir nebalintos staltiesės, rankšluosčiai, paklodės, rankdarbiams skirta medžiaga, klijuotė drabužiams siūti, brezentas, maišai vagonams uždengti, pakavimo, sienoms apmušti ir moksleivių drabužiams siūti skirta medžiaga. Gaminta ir medvilnės produkcija, be to, fabrikas verpė lininius siūlus, buvo pradėjęs gaminti dažytas medžiagas. Netrukus įmonė buvo nacionalizuota, K. Pabedinskui teko išvykti į Kauną. Vėliau jis pasitraukė į Vakarus. Kadangi buvo puikus linų apdirbimo verslo specialistas, jį pakvietė į Maroką – ten atgaivino bankrutuojantį fabriką. Prieš grįždamas į Lietuvą, gyveno JAV.
Pasak V. V. Serapino, K. Pabedinsko sūnus Leonas, kuris buvo baigęs Paryžiaus dailės akademiją, jau miręs. Sūnus Jonas gyvena JAV. Pastarasis Ispanijoje studijavo tarptautinę ekonomiką, jaunystėje buvo perspektyvus krepšininkas – žaidė vienoje iš Ispanijos rinktinių.