2014 08 07
Visi laukia, kada užmauros elniai, kada jau bus galima įnikti į kilniausio žvėries medžioklę. Vakar ryte, vos prašvitus, prie vieno prislinkau. Kapstė ant kalniuko duobę – taip žymėjo savo teritoriją, bet nemaurojo. Ragai penkių atšakų, galva pakelta aukštai – jaunas, nemedžiotinas.
O vakare vėl medžioklė. Medžiotino elnio dar neaptikau, tad susiruošiau į žvėrių viliojimo aikštelę tykoti šerno. Vos įlipau į bokštelį – pasirodė du mangutai. Dar prieš medžioklę dauguma pritarė, jog tuos „brudus“ reikia naikinti. Paguldžiau vieną, bet antras nešė „kudašių“. Po kokių 15 minučių vėl išlindo į aikštelę. Tas pats ar kitas – koks skirtumas. Trinktelėjau – ir sukrito.
Kolega Mindaugas atsiunčia žinutę, klausdamas, į ką šaudau. Kol skaičiau, kol atsakymą rašiau, žvilgt – vienas belikęs.
Apie 22 valandą miške užmaurojo elnias. Trumpai. Dar išgirdau, jog barškina ragais. Teks jau rytoj nutykoti ir pamatyti, ar medžiotinas.
2014 09 05
Visą antrąją rugpjūčio pusę lijo, o paskutinę dieną, prieš pat rugsėjo 1-ąją, kaip nustojo, taip kasdien saulutė žeme ir ritinėjasi. O jau grybai kad pasipylė. Svarbiausia, jog didžiausi baravykai – sveiki.
Prieš kelias dienas, būdamas už kelių kilometrų nuo Lieplaukės, nuėjau į savo žinomą vietelę susirinkti baravykų. Prisipjoviau puskrepšį. Šiek tiek nepataikiau ir iš miško išlindau gal už 100 metrų nuo mašinos. Žiūriu, kelkraštyje du kačiukai susispaudę guli. Kažkoks beširdis, matyt, pavežė į mišką ir išmetė. Negi vargšelius paliksi? Juk pirma pasitaikiusi lapė papjaus. O namuose – du katinai, lyg ir nebereikėtų daugiau. Pamaniau, jog kam nors įsiūlysiu, įdėsiu skelbimą į laikraštį ar į turgų nunešiu – gal veltui kas pasiims.
Prieinu arčiau ir bandau paimti – kniaukia ir bėga. O jau sulysę vargšeliai – vieni kaulai ir oda. Pirmąjį šakele „užboviju“ ir sučiumpu. Nunešu į mašiną ir einu paimti kito – nepasiduoda. Galų gale jis visai pradingo žolėse – neberandu. Dar ne kartą važiavau – neaptikau.
Įdomiausia buvo parvažiuojant. Iš pradžių ant galinės sėdynės įsitaisęs katinėlis vis kniaukė. Paskui nutilo ir atėjo pas mane. Įsikibdamas nageliais, rankove užlipo man ant apykaklės, apuostė nosį, dar krimstelėjo į smakrą. Žodžiu, akimirksniu susidraugavome.
Niekam to kačiuko net nesiūliau. Labai jau draugiškas, žaismingas ir drąsus besąs, tapo anūkų ir net žmonos numylėtiniu. Tik didieji katinai šnypščia – kai mažasis prieina, taip ir taikosi trinktelėti letena, bet tas nelabai ima į galvą. Ko gero, užaugęs taps gatvės katinų atamanu.
Vienam sutiktam grybautojui papasakojau apie kačiukus, tai tas prisiminė istoriją apie šunį, kurį, grybaudamas miške, rado pririštą grandine. Jau bejėgis gulėjo. Parvežė vargšelį…
Viešpatie, kiek beširdžių žmonių aplinkui!
2014 09 17
Šiandien – laikraščio maketavimo diena, o aš, dar neprašvitus, su kolegomis išvažiuoju medžioti tauriojo elnio. O jeigu užsibūsiu, jeigu teks žvėrį išdarinėti…
Vos vos švinta. Per Vilkos upę permestu betoniniu stulpu svyruodamas žirkliuoju į kitą pusę. Buvau pačiame viduryje, kai tiesiog po manimi uodega tėškėsi bebras. Išsigandau, susvyravau ir vos neatsidūriau vandenyje. O tas kaltadantis dar kartą mane pagąsdino.
Neskubėdamas, koja už kojos, nueinu prie bokštelio, kuris – ant kalniuko, pakrūmėje. Prieš mane nemaža pieva. Įžiūrėjau viduryje besiganančią stirną. Laukas pilnas susuktų šieno rulonų. Žiūriu, jog trys „rulonai“ juda. Iš povyzos supratau, jog ten – elniai. Deja, žiūrono neturėjau – nesinorėjo tampyti, nes dar buvau pasiėmęs aparatą su tolimojo židinio objektyvu. Jis sunkus, su stovu, o dar šautuvas.
Šviesėja, tad tuos judančius „rulonus“ jau beveik įžiūriu. Tai dvi elnio patelės ir patinas. Jis spokso į pateles, bet nemauroja. Nustatau, kad jaunas ir šautuvo net neimu į rankas.
Kiek tolėliau – durpynėlis, o už jo pievoje – obelis. Aplink ją besisukiojantys šernai. Nė minties neturiu slinkti. Šiandien medžiojame elnią. Deja, nesėkmingai. Vienas kitas girdėjo maurojant, bet nematė.
Iš už miško nosį kyštelėjo saulė. Stirna, šernai ir elniai patraukė į mišką dienoti. Dar išgirdau, jog durpyne bebras graužia medį. Netrukus pakilo keturios gulbės. Išsirikiavusios kaip kokie lėktuvai skrenda virš manęs, rėkaudamos ir mosuodamos galingais savo sparnais. Medžioklė tuščia, bet rytas nuostabus ir žvėrių mačiau daug.