Baigiu paruošti 150 puslapių knygą apie bebrų medžioklę ir šių didžiausių Lietuvos graužikų populiaciją. Leidinio „vinimi“ bus bebrus tyrinėjančio Vilniaus universiteto docento daktaro Aliaus Ulevičiaus medžiaga.
Telšių miškų urėdija jau kuris laikas kelia triukšmą dėl minėtųjų žvėrelių gausos „Kontaučių“ medžiotojų klubo teritorijoje.
Padėtis itin pablogėjo, kai Kepurėnų miško 3-iajame kvartale prieš keletą metų pievas miškininkai užsodino eglynu.
Tarp kalvų plyti natūralios pelkės ir buvęs durpynas. Tai perspektyvi bebravietė. Tačiau miškotvarkos projektas parengtas į tai neatsižvelgus. Miškininkai, beje, net su medžiotojų pagalba užsodino eglaites. Bet greitai paaiškėjo to darbo trūkumas – bebrai tarp šių spygliuočių medelių pasidarė takus ir graužia prie pabebrynio paliktus medžius, jie griūdami laužo eglaites.
Problema yra ir prie Žlibinų esančiame 12-ajame kvartale. Ten prieš keletą metų iš Sausdravo upės atsikraustę bebrai užliejo gabalą 70 metų eglyno. Iš karto kyla klausimas – gal tą eglyną jau reikėjo iškirsti ir palikti brangiakailius graužikus ramybėje? Tačiau, kaip, ruošiant straipsnį, patikslino Telšių urėdijos Plungės girininkas Algimantas Krajinas, ten buvo atliktas atvejinis kirtimas ir dalis likusių eglių išdžiūvo, betiko tik malkoms.
Kepurėnų 3-iajame kvartale bebravietė gyvuoja nuo 1974 metų. Tada aš pradėjau medžioti. Akivaizdu, kad šie graužikai ten buvo įsikūrę dar anksčiau. Daug kartų toje vietoje teko gaudyti, medžioti bebrus, bet populiacija vis išlikdavo. Tiesiog ten neįmanoma visai bebrų išmedžioti, o jei pavyksta – už metų vėl atsiranda.
Ruošdamas leidinį dar kartą susidūriau su klausimu – kur begyventi bebrui? Ūkininkai bebrų kratosi, ir tai suprantama – šie žvėreliai užlieja dirbamą žemę, ganyklas. Privačių miškų savininkai jų irgi nepageidauja. Dabar jau net valstybinė miškų įmonė pakėlė didžiausią triukšmą.
Viską apžiūrėjo sudaryta komisija: Savivaldybės ekologė Jūratė Bitarytė, Plungės rajono aplinkos apsaugos agentūros vyr. specialistas Tadas Andruška, Valstybinės miškų tarnybos Klaipėdos teritorinio poskyrio vyriausiasis specialistas Algirdas Jurevičius, minėtasis girininkas A. Krajinas ir jo pavaduotojas Martynas Burvys, Žlibinų seniūnijos atstovas Antanas Mikalauskas, Telšių urėdijos miškų apsaugos inžinierius Kostas Gulbis.
Nėra abejonės, jog prieš keliolika metų padidėjusios bebrų populiacijos medžiotojams vis dar nepavyksta sumažinti iki tokios normos, kad nebeturėtų pretenzijų nei ūkininkai, nei miškininkai. Tačiau bijau, kad, įsismaginę naikinti bebrus, mes gamtai padarysime didelę žalą. Nepamirškime, kad Lietuvoje dėl apribotos medžioklės vis daugėja vilkų. Lūšys, kurių populiacija kasmet didėja, visai nemedžiojamos. Šernus užpuolė kiaulių maras. Neabejojama, kad bebrai ir stirnos taps plėšrūnų pagrindiniu grobiu ir ypač bebrų, kuriuos jie lengvai sumedžioja, gali greitai visai nelikti.
Tačiau šiandien problema yra. Taip, šiemet klubas dėl to, kad anksti užšalo, tesumedžiojo tik dvylika bebrų. Bet iki tol nebuvo metų, kad klubo teritorijoje, kuri yra tik 7,5 tūkstančio hektarų, nebūtų sumedžiojama 60–80 bebrų.
Akivaizdu ir tai, kad tarp miškininkų ir klubo medžiotojų dar trūksta susikalbėjimo. Tikrai aktyviau toje vietoje bebrus reikėjo medžioti. Bebrų daromą žalą dar galima sumažinti. Apie tai teko itin ramiu tonu pasikalbėti su urėdu Bronislovu Baniu. Anot jo, niekas nesiruošia finansiškai bausti medžiotojų klubo, bet bebrų gaudymą ir medžiojimą reikia suaktyvinti.
Taigi niekur mes vieni nuo kitų nepabėgsime – teks bebrų klausimu bendradarbiauti. Tačiau padaryti taip, kad jų toje vietoje visai neliktų, nerealu ir gamtos atžvilgiu net neleistina.
