2014 12 07
Vakar buvau medžioklėje Truskavoje, Kėdainių rajone, o šįryt išvažiuoju pamedžioti savo klubo plotuose. Truskavoje lankytasi daugybę kartų, ir nėra buvę, kad liktum nepatenkintas dėl medžioklės organizavimo. Taip pat nėra buvę, kad nepamatytum daugybės žvėrių.
Padaryti tik trys varymai (gruodžio pradžia – anksti sutemsta) – krito vienuolika šernų, trys lapės ir mangutas. Pasižymėjau – patiesiau šerną ir mangutą. Šias eilutes skaitantis medžiotojas tuoj pagalvos, kad mangutą sučiupo šunys. Nieko panašaus – truskaviškiai medžioja be šių keturkojų. Gal jau yra kokie dvidešimt metų, kai vis pakviečia ten pamedžioti, ir nesu medžioklėje matęs šuns. Jei kokio pašauto neranda, tai mašinoje turi kraujasekį ir jis aptinka nušautą ar sužeistą žvėrį.
Na, o vakar šūvių buvo kaip kare. Karaliumi tapo susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius. Jis patiesė šerną ir dvi lapes.
Po medžioklės vienas kolega paprašė, kad didesnįjį šerną nuluptų skeliant išilgai pilvo ir būtinai perskeliant kojas nuo pat kanopų. Dar geriau būtų, kad ir su kanopomis liktų. Pasiteiravus, kam tokio kailio prireikė, paporino, jog padarys šerno iškamšą, prikimštą šiaudų, ir pastatys krūmuose netoli kelio, kuriuo nuolatos važiuoja brakonieriai. Taigi jie šaus į „šerną“, tas nugrius, ir beliks privažiuoti ar nueiti prie jo. Visą būsimą brakonierystės epopėją žada nufilmuoti slapta kamera.
Na, ir pasipylė patarimai. Vienas pasiūlė aplink pristatyti spąstų. Kitas išdėstė, jog dar efektyviau būtų iškasti ir užmaskuoti duobę. Prieini prie to šiaudinio „šerno“, ir kibildai į duobę.
Gal kada nors medžioklėje sutiksiu tokį brakonierių išaiškinimo sumanytoją ir sužinosiu pasekmes. Šiaip sumanymas dėl šiaudinio šerno visai neblogas. Tik štai su spąstais ar duobe gali prisišaukti bėdą.
2015 01 04
Velniava, kaip per šventes pradėjau snargliotis ir kosėti, taip iki šios dienos medžioklės ir nesustojau. Nevažiavau medžioti, juk galiu užkrėsti kolegas ir dar ėmęs kosėti žvėris išbaidyti.
Būtų buvę gerai pavaikščioti po miškus. Po švenčių turbūt daugelis kaip vorai vaikštinėjame išsipūtusiais pilvais. Gal ir pats kokį kilogramą būčiau numetęs. Beliks skaityti laikraščius.
Aš kaip visada pradedu nuo vedamojo. Paskui nenorom akys nukrypsta į puslapius, kur kažkas kažką nužudė, kiek kur žmonių kokie teroristai besusprogdino, ką bedaro Rusija, užpuolusi Ukrainą. Ar to užteks, ar neartėja Trečiasis pasaulinis?.. Taaaip, čia jau ne mano varvantis snarglys, čia jau tikrų tikriausia pasaulinė karinė velniava… Dabar nebėra nė vieno laikraščio numerio, kad nebūtų rašoma apie žudynes.
Geriau kalbėti apie medžioklę. Vis pasižiūriu į prie kompiuterio ant sienos kybantį S. Jokužio leidyklos-spaustuvės man padovanotą medžioklės 2015 metų kalendorių. Jame – mano nuotrauka ir aplink Lietuvoje medžiojami žvėrys.
Aš prie kompiuterio, o kuris nors kolega gal jau virpa iš jaudulio. Gal miške lapės uodega švystelėjo, gal šernai atitraška ir teks paleisti šūvį. Paskui pokalbiai, kaip kas buvo, ką matė, kaip šovė, ar taikliai… Nors imk ir tuoj pat kuriam skambink. Tiek to, dar sutrukdysiu – paskambinsiu po medžioklės ir tada pabaigsiu šios dienos dienoraščio mintis.
Pagaliau vakaras, ir vyrai iš medžioklės parsirado į namelį. Laimikis besąs tik ilgauodegė lapė, kurią patiesė Lietuvos garbės medžiotojas Benas Čiutys. Tačiau vyrai nė kiek neišgyvena dėl menko laimikio. Visi džiaugėsi matę ir šernų, ir stirnų, ir elnių, ir, svarbiausia, į medžioklės plotus išleistų danielių, kuriems ta vieta patiko ir joje apsigyveno.
„Kontaučių“ klubas kol kas vienintelis mūsų draugijoje yra įsigijęs ir į laisvę išleidęs danielius. Taigi jeigu dar kaimynai, o jei visi draugijos klubai – neabejotinai praturtėtų mūsų gamta ir būtų dar vienas medžioklės objektas.
