Taip sakė reto grožio balsą turinti 16-metė Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos ir „Saulės“ gimnazijos mokinė Sandra Viluckytė. Nuo vaikystės puoselėta, pradinių klasių rašinėliuose išpasakota mergaitės svajonė išsipildė paauglystėje – būdama trylikos, ji įstojo į meno mokyklą, kurioje jau trejus metus vokalinio meno paslapčių ją moko estrados skyriaus mokytoja Lina Lukošienė.
Pasak pačios Sandros, į meno mokyklą ji bandė įstoti ir būdama aštuonerių, tačiau tuomet nepavyko. Mergaitė kiek nusivylė, tačiau sparnuotos svajonės dainuoti iš rankų nepaleido. Ir visada tikėjosi – kada nors man pavyks. Prieš trejus metus, išgirdus amerikietės dainininkės Mandy Moore atliekamą kūrinį „Cry“, merginą vėl apėmė didžiulis noras dainuoti. Dainuoti taip, kaip tai daro Mandy Moore. Tuomet ji ryžosi dar kartą nueiti į Mykolo Oginskio meno mokyklą. Ir buvo priimta.
Kaip sakė mokytoja L. Lukošienė, tik įstojusi į meno mokyklą, Sandra pareiškė svajojanti būti rimta dainininke. Nors dainuoti mokosi tik trečius metus, mergina, turėdama talentą ir atkaklumo, jau spėjo sudalyvauti ne viename rimtame konkurse, iš kurių ne kartą grįžo su laurais.
Pernai pavasarį S. Viluckytė jėgas išbandė konkurse „Kaunas Tallent 2008“ ir savo amžiaus grupėje laimėjo 2-ąją vietą. Tokia sėkmė merginą tik dar labiau pastūmėjo siekti vokalinių aukštumų, dalyvauti ir kituose konkursuose. Pernai rudenį ją vėl lydėjo sėkmė – 3-ioji vieta laimėta Plungėje vykusiame konkurse „Šypsenėle, nepabėk“.
Anot mokytojos, Sandra rimtai nusiteikusi sau ir kitiems įrodyti, kad gali dar daugiau. Šį pavasarį ji pelnė dar keleto konkursų apdovanojimus: „Skambiojoj dainoj“ pelnyta pirmoji vieta, „Pavasario fiestoj“ – diplomas, „Lakštingalų slėny“ ir „Sidabriniame varpely“ – antrosios vietos. Be to, jos laukia ir tarptautinis konkursas Tukumo mieste, Latvijoje.
Pasak Sandros, mokytis muzikos jai – didžiausias džiaugsmas. Būdama pirmojoje meno mokyklos klasėje, mergina taip stengėsi, kad per metus spėjo baigti dvejų kursą ir iškart pereiti į trečiąją klasę. Šešiolikmetė džiaugiasi, kad jos norą dainuoti labai palaiko mokytoja Lina, mama ir tėtis, vyresnės sesės, kiti artimieji, draugai.
„Manęs nereikia prašyti, kad dainuočiau. Pati prašausi. Dainuoju visur – savo mokykloje, meno mokykloje, dalyvauju įvairiuose konkursuose“, – pasakojo Sandra. Ir savo ateitį ji labiausiai norėtų sieti su daina. „Jei tik balsas nepaves, noriu tapti profesionalia dainininke“, – tvirtino mergina. Tačiau prisipažino turinti ir atsarginį variantą – studijuoti anglų kalbą.
Paklausta, ar vokalistei nebaisu vienai išeiti į sceną ir stoti prieš publiką, Sandra atsakė: „Iš pradžių baimindavausi, nerimaudavau. Dabar išėjimą į sceną suprantu jau visai kitaip – tai ne baimė, o didžiulė garbė, kai tik į tave žiūri šimtai akių ir tik tavęs klausosi šimtai ausų.“
