1965-ųjų sausio 16-ąją, kai lauke spigino šaltis, du jauni žmonės prisiekė mylėti, gerbti vienas kitą ir rūpintis vienas kitu amžinai. Nuo tos dienos pralėkė nei daug, nei mažai – penkiasdešimt metų, tačiau Babrungo seniūnijoje, Didvyčių kaime, gyvenantys Stanislava ir Juozapas Navardauskai puikiai prisimena savo vestuves. Taigi nukakome pas šiuos didvytiškius – gal jiedu pasakys, kur slypi darnaus šeiminio gyvenimo paslaptis.
Buvo bičiuliai, tapo sutuoktiniais
Vestuvės, ko gero, kiekvieno susituokusio žmogaus gyvenime užima vieną iš svarbiausių vietų, bet labai smalsu sužinoti nors keletą smulkmenų dar iki jų. Ne mažiau įdomus ir gyvenimas iki šių dienų.
Kaip tvirtino didvytiškiai, kažkokios stulbinamos meilės istorijos, kaip filmuose rodo, juodu negali papasakoti, nes pažįsta vienas kitą nuo mažų dienų. Juozapo pašmaikštavimu, toli žiūrėti nereikėjo – Stanislavos tėviškė čia pat, ant kalnelio, pro langą matoma. „Mes vis kartu būdavome, šokius jaujoje pakeldavome, bet kaip kavalierius ir pana vienas į kitą nežiūrėjome“, – neslėpė pora. Taip jie bičiuliškai bendravo tol, kol Juozapas į armiją išėjo. „Kol tarnavau, visos mano turėtos panos ištekėjo, tai likau kaip ir našlys“, – juokdamasis prisiminimais dalijosi vyriškis. Po armijos Juozapas grįžo į tėvų namus, kur po jų mirties šeimininkavo sesuo. Taip kurį laiką jie ir gyveno dviese. Bet sesuo susirado auklės darbą ir išsikraustė palikusi broliui namus. „Trejus metus gyvenau vienas. Paskui pagalvojau: „Nieko nebus – reikia šeimininkės“, tai ir pasipiršau Staselei“, – porino didvytiškis.
Žinoma, nepatikėjome, kad taip lyg niekur nieko Juozapas ėmė ir pasisiūlė į vyrus. O kur meilė, kur karšti jausmai? Navardauskai atviravo, jog kurį laiką draugavo, visur vaikščiojo jau kaip pora, o ne bičiuliai, ir tik paskui apsisprendė tuoktis. „Buvo šalta žiema, tai ir pasiūliau savajai mestis į krūvą, vis šilčiau gulėti bus“, – šmaikštavo Juozapas apie pasipiršimą Staselei, kuri, jo manymu, iš kitų panelių išsiskyrė darbštumu, už visas buvo greitesnė, linksma. O kuo Juozapas patraukė akį? „Nuo vaikystės buvome sutapę, tai kur čia geresnio ir beieškosi, buvo darbininkas“, – kuklinosi didvytiškė. Juozapas ir vėl nepraleido progos pašmaikštauti, esą jai patikęs dar ir dėl to, kad muzikantas buvo. Tiesa, vyras neslėpė, jog ir dabar smagiai armoniką tampo liaudiškos muzikos kapeloje „Minija“.
„Darbas gydo visas bėdas“
Po vestuvių pora apsigyveno Juozapo tėviškėje. Netrukus į pasaulį pasibeldė atžalos. Susilaukė Navardauskai šešių dukterų. „Buvo sunku, vaikai gimė beveik pamečiui, tad dirbome daug ir sunkiai“, – pasakojo sutuoktiniai. Prie darbo lenkė ir paūgėjusias mergaites. Išaugusios dukros, nors ir paliko tėvų namus, toli ieškoti laimės neišskrido – beveik visos netoliese. Viena tik emigrantės dalią pasirinko. Aušra, Daiva, Gražina, Dalia, Sonata, Giedrė tėvams padovanojo devynis vaikaičius, tad į auksines vestuves atvyko nemenkas būrys artimųjų. Paklausti, ar šventė sidabrinę sukaktį, abu Navardauskai tyliai purtė galvas, o Juozapas pajuokavo: „Dukroms vestuves vienai po kitos kėlėme, tai savo ir pamiršome.“
Besikalbėdami supratome, kad lankstesniu ir aštresniu liežuviu pasigirti gali Juozapas. Tad kuris per gyvenimą daugiau kibirkščių įskėlė, o kuris nuolaidesnis buvo? „Jei nesipyksi, neįdomu bus gyventi. Pykomės ir taikėmės, pusdienį nesikalbėdavome. Bet kai reikia gyvulius sužiūrėti, tenka pradėti kalbėtis, niekur nedingsi“, – tvirtino sutuoktiniai. Pasak Juozapo, greičiau užsiplieksdavęs jis, žmona – ramesnio būdo. „Būrį vaikų reikėjo sužiūrėti, kitus darbus nudirbti, man nebūdavo laiko pykti“, – dėstė ponia Stanislava.
Penkiasdešimt metų – ne viena diena. Per tą laiką, ko gero, nuryta ne viena karti piliulė, gal ir nuoskauda širdyje užsilikusi, bet jei dabar, atšventę auksines vestuves, turėtų galimybę grįžti laiku atgal, ar rinktųsi sau kitą porą? Juozapas ir vėl šmaikštavo, kad kai susibara, norėtų žmoną pakeisti, kai geruoju – nė už ką. Stanislava tvirtino, jog savojo žmogaus niekam neatiduotų. O kur ta ilgo darnaus bendro gyvenimo paslaptis? „Kokia čia paslaptis ir receptas… Gyveni ir nugyveni. Darbas gydo visas bėdas. Kai jo turi, nėra laiko pykti ir galvoti apie visokius niekus“, – vienas per kitą porino sutuoktiniai.
Atrodo, nieko čia ir nebepridursi. Mylinčios dukros, dažnai atvažiuojantys vaikai ir tie penkiasdešimt metų, praleisti kartu, byloja, kad ilgo ir darnaus bendro gyvenimo receptą Navardauskai pasirinko teisingai.
