Į redakciją paskambino viena moteris iš Platelių. Skaitytoja prašė parašyti ką nors gražaus, nes pavargo nuo neigiamos informacijos apie eismo įvykius, gaisrus, kitas nelaimes. Ypač ją sukrėtė straipsnis apie naujagimio nužudymą.
Sukdamiesi kasdienybėje ir narpliodami įvairiausias gyvenimiškas situacijas, žmonių problemas, rašydami apie valdžios rietenas, kartais pamirštame sustoti ir pasižvalgyti, kas pas mus nutiko gražaus, kuo galėtume džiaugtis, skleisti gerumą, meilę savo artimui.
O juk džiaugtis galime bet kuo – artimaisiais, šiltesne nei praėjusiais metais žiema, nuostabiu miestu, parku, medžių šerkšnu ar besileidžiančia saule.
Skaitytoja apgailestavo, kad mūsų gyvenime labai trūksta poezijos. Prisipažinsiu – eilėmis kalbėti nemoku, o ir poetų teko sutikti visokių. Buvo ir pasinėrusių į save, ir netgi nardančių po svaiginančias alkoholio gelmes. Prieš akis iškyla vaizdelis: guli girtas poetas sniege su beveik krentančia iš tarpudančio cigarete, ir visas toks orus – juk ką tik padeklamavo savo eiles vienai mergaitei…
Lietuvoje, o ypač kokiame nors mažame miestelyje, nemandagu išsišokti ir pernelyg daug šnekėti, nes tai neįprasta, kelia įtarimą ir baimę, už tokį elgesį gali sulaukti bausmės. Nevalia piktintis išrinktųjų – Dievo tarnų, valdininkų ar pedagogų – darbu. O ką daryti, jei sielos gilumoje jauti, kad kažkas ne taip, kažkas nutylėta, kažkas neatlikta, neduotas patarimas?.. Nejau ir tada nuleidus galvą tylėti, susigūžus nudyrinti?
O ar mes Lietuvoje turime jaustis beteisiais, bebalsiais, nieko nepastebinčiais ir susigūžusiais žmogeliūkščiais? Be abejo, prieš vėją nepapūsi, bet neįvardyta problema, kaip ir negydoma žaizda, gali virsti pūliniu. Galbūt todėl mes, pasinėrę į visuomenės skaudulių viešinimą, nebematome šalia savęs esančio grožio…
Incidentas Plungės „Ryto“ pagrindinėje mokykloje, dėl kurio teismas nusprendė, kad mokymo įstaiga turėtų kompensuoti žalą čia sumuštam paaugliui, parodė, kad galima ir būtina ieškoti teisybės.
Teko nugirsti pasakojimą, kad iš mokyklos vaikas grįžo su nuskeltu dantimi, o vėliau su gumbu ant kaktos. Pabandžius pasiteirauti pedagogų, iš kur ir kodėl visa tai, viena gerbiama mokytoja, mačiusi nelaimę, esą pasakė: „Jei nori savo vaiką apsaugoti, susivyniok jį į „vailoką“…
Kelia abejonių ir nuomonė, kad mokytojams dalykininkams nepriklauso perduoti informaciją mokinių tėvams. Neva, jei įdavė vaikui lapelį su žinele, pedagogė neatsako, ar jis pasiekė tėvus, ar ne. Nors kalbama apie mokymo turinio individualizavimą, jo pritaikymą prie kiekvieno vaiko poreikių, mokyklos bendradarbiavimą su tėvais, žinių įtvirtinimą, atrodo, tai privalu ne visur ir ne visiems. Kai kuriems specialistams juk daug patogiau kartoti įsikaltą frazę: „Man nepriklauso.“
Viską žino mūsų sąžinė. Tik ar visi girdime jos balsą?
