2015 01 25
Gamtos „genijais“ galima vadinti tuos, kurie sugalvojo Lietuvoje
beatodairiškai gausinti vilkus. Negaliu teigti, jog tai tiesa, bet ne vienas medžiotojas tikina, kad už tai kažkas gauna solidžius pinigėlius – ir velniai nematė, kad gaujos pilkių drasko stirnas, šernus, net stambius kanopinius ir kitus žvėris.
Jau turiu nemenką vilkų sudraskytų žvėrių nuotraukų fondą. Aišku, daugiausia tai atliekos nuo varnų puotos. Nuotraukos jau rodytos „Lūšių gausinimo“ seminare – sudraskytas elnias, net raguotas stirninas, šernai. Neabejoju, jog stirnų populiaciją labai sumenkins ir lūšių gausinimas.
„Genijai“ net neįsivaizduoja, kaip piktinasi medžiotojai, kurie į biudžetą moka solidžius mokesčius už medžioklės plotus, o jų medžiojamus žvėrelius išsijuosę drasko vilkai.
Tiesa, dėl ramybės Lietuvoje per medžioklės sezoną kelias dešimtis vilkų leidžiama sumedžioti. Tik tos kelios dešimtys būna sumedžiotos per pirmąjį mėnesį, kol dar nėra sniego.
Dabar ūkininkui kažkiek sumoka už sudraskytą gyvulį. O kas pasakys, kiek pilkiai sudraskė stirnų, kiek išpjovė kitų žvėrių?
Dažniausiai vilkai persekioja šernų, elnių bandas, sudrasko pasipainiojusią stirną. Tačiau medžiotojai jau nustatė ir kitą vilkų taktiką (parodė pėdsakai ant sniego) – šėryklą kelių šimtų metrų atstumu apsupa gauja, o vienas nubindzina į ją ir išvaiko ten esančius žvėris – tiesiai į nasrus kitiems pilkiams.
Praėjusį šeštadienį, važinėdami po medžioklės plotus ir ieškodami šernų dienojimo vietos, aptikome vilkų gaujos pėdsakus (buvo gal 6–8). Ji jau seniai mūsų, „Kontaučių“ medžiotojų klubo, teritorijoje (prieš dvejus metus vieną pavyko sumedžioti).
Telšių apskrities medžiotojams per sezoną leidžiama sumedžioti tik 1–2 vilkus. Tai dažniausiai nutinka per pirmąsias leistinas vilkų medžioklės dienas, kiti tegu toliau plėšikauja. Medžiotojai pastebėjo, jog šernai susispietė į dideles bandas – ko gero, taip lengviau atsiginti nuo vilkų.
2015 01 29
Vienas mano klubo kolega, vežinas pašarais, nuvyko į žvėrių šėryklą. Kaip paskui sakė, visai be reikalo – prieš savaitę atvežti pašarai besantys net nepaliesti, pilna vilkų pėdų. Parvažiuojant į kelią išėjo vietinis gyventojas, kuris papasakojo matęs šešis vilkus.
Be didesnės vilties įsirangiau į bokštelį, esantį viliojimo aikštelėje. Visada ateidavo keturios stirnos, bet jos taip ir nepasirodė. Porą valandų prasėdėjęs, tolumoje išgirdau žviegiant šerną. Iš tos pusės išilgai miško pralėkė rėkiantis stirninas. Abejonių neliko – pilkiai patraukė į medžioklę.
Dar valandėlę pasėdėjau ir jau žadėjau lipti iš bokštelio, bet žiū – per retą mišką beateinantys aštuoni šernai. Labai jau lėtai, su tokia baime – paeina kelis metrus ir stovi. Bet negi atsispirsi papiltiems kukurūzams – jau čepsi. Daviau kiek pasmaguriauti ir į vieną paleidau šūvį.
Taip ir sukasi gamtos ratas: vilkai šernelius drasko, medžiotojai pyškina, bet tuoj bus nauja vada.
