Išsivirsiu uogienės

Atostogos baigėsi, ir visu gražumu vėl tenka grįžti prie neužbaigtų darbų, keliskart jau analizuotų temų. Nežinau, kaip Jūs, bet mane keturiolikos dienų poilsis suerzina dar labiau. Pirmąją savaitę jautiesi nejaukiai, kad atostogų turi tiek mažai, stengiesi ilgėliau pasivolioti pataluose. Vėliau – namai, maisto ruoša, nesenstanti tradicija virti uogienes. O tada, žiūrėk, atostogos jau pralėkusios.

Sėdėdama prie kompiuterio jaučiu, kaip pamažu didėja kūno apimtys, o klaviatūros stuksėjimas rodo, kad slenka dar viena darbo diena.
Kupini geresnio gyvenimo, prasmingesnio rytojaus vilčių išleistuvių šurmulyje jau džiaugiasi mokyklą baigę ir sėkmingai egzaminus išlaikę abiturientai. Jie – jauni, veržlūs, energingi. Tiki savimi, tiki geresne ateitimi. Vieni jų gali didžiuotis savo mokslo pasiekimais, kitiems fortūna nusišypsojo mažiau. Kuklesnių rezultatų pasiekę jaunuoliai gerokai patuštins tėvų kišenes ar papildys paskolas teikiančių bankų iždą. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, tikriausiai gerai pasvarstyčiau, ką rinktis – stoti į magistrantūrą ar įsigyti čeburekų kioską. Kartais atrodo, kad pastangos teisingai gyventi, siekti išsilavinimo, sąžiningai mokėti mokesčius yra žmogaus kvailumo įrodymas. O gal taip tik Lietuvoje?
Skaičiuodama pralėkusius metus, prisimindama studijų laiką, susirašinėjau su grupės drauge. „Vis dėlto tu pasakyk vaikui, kad arba tu fabrike juodai dirbsi nuo ryto iki vakaro, be išsilavinimo, arba biure švariai ir gražiai, kad ir toje pačioje Anglijoje – pagarbos daugiau ir kultūringų žmonių apsuptyje. Sakyk, teta Olia iš Prahos taip pasakė“, – parašė ji. Perduosiu sūnui, bet prie mokslų nespausiu.
Prievartinis ir be aistros išmoktas dalykas tikriausiai atrodo nemielas. Gal geriau dėmesį skirti pomėgiams, dalykams, kurie tikrai įdomūs, praktiški ir reikalingi.
Pasikeitėme keliais žodžiais apie švietimo sistemą, paskui prisiminėme studijų laikus. „Mūsų švietimo sistema, pati žinai… Nei lėšų, nei sistemos, nei gerų rezultatų… Nenoriu pasakyti, kad išsilavinimas blogas, bet problemų yra, daug ką reikėtų keisti, testus panaikinti, nes žmones bukina kaip nežinau kas. Deja… Todėl nereikia galvoti, kad mokykla, koledžas ar universitetas padarys vaiką genijumi. Gal todėl vaikui neįdomu?“ – dėstė šiuo metu Prahoje gyvenanti mano grupės draugė. Teisingos mintys, jose yra kažkas, kam tikrai pritariu ir aš.
Su miela Olička padiskutavome apie gyvenimo prasmę, vaikus, nesibaigiančius darbus, Graikijos krizę, būties klausimus ir grįžome prie savų darbų. Ji turi rūpintis vaikeliu, o aš – belsti kompiuterio klaviatūra. Grįžusi namo būtinai išsivirsiu vyšnių uogienės.