Liepos 18-ąją prisiminta ryškų pėdsaką tveriškių gyvenime palikusi asmenybė – Tverų ambulatorijos vyr. gydytojas, istorijos, Sąjūdžio idėjų puoselėtojas, Nepriklausomybės paminklo Tveruose iniciatorius, pirmosios Rietavo savivaldybės tarybos narys Antanas Vaizgirdas (1952–2005). Nors po šio visuomenės veikėjo mirties praėjo dešimtmetis, tačiau laikas neištrynė gyventojų šiltų atsiminimų.
Žmonių prisiminimuose
Tveriškiai vis dar mena 1976-uosius, kai jų ambulatorijoje pradėjo dirbti iš Aukštaitijos kilęs jaunas gydytojas Antanas Vaizgirdas. Medikas mokėjo ir norėjo bendrauti su žmonėmis, buvo atsidavęs savo profesijai ir labai greitai pelnė jų pripažinimą.
2000 metais A. Vaizgirdo iniciatyva miestelio ambulatorija atsiskyrė nuo Plungės pirminės sveikatos priežiūros centro ir tapo viešąja įstaiga Tverų ambulatorija. Prie įstaigos buvo prisirašę 2 300 gyventojų, veikė du medicinos punktai – Skaborų ir Medingėnų, kuriuose dirbo slaugytojos.
Palankius atsiliepimus apie šią ambulatoriją spaudoje skaitė renginio vedėjas, susirinkusiuosius vedžiodamas Tverų istorijos takais, Kazys Praeras.
Neskaičiavo laiko
Daktaras neskaičiavo savo laiko, dalijamo ligoniams, tad prisiminti jo darbų susirinko gausus pažinojusiųjų būrys. Visi nuoširdžiai meldėsi už šią ypatingą, vietoje nenustygusią, viskuo besidomėjusią asmenybę Tverų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje. Po šv. Mišių aplankytas gydytojo kapas, padėta gėlių. Nuostabias savo kūrybos eiles skaitė tveriškė Danutė Lukošienė, a. a. Birutės Lengvenienės kūrybą deklamavo jos vyras Petras Lengvenis.
Tverų kultūros namuose surengtoje prisiminimų popietėje dalyvavo gausybė garbingų žmonių. Jie noriai pasakojo apie Aukštaitijos „uolą“, kuris dirbo, kūrė, puoselėjo Žemaitijos krašto istoriją Tveruose.
Pirmoji A. Vaizgirdo stropumą, sąžiningumą prisiminė Virginija Praerienė. Savo atminimais dalijosi ir uždarosios akcinės bendrovės „Lytagra“ direktorius Adomas Balsys, kuris būtent daktaro paskatintas įkūrė sėkmės lydimą verslą. Tveriškiai taip pat kalbėjo apie A. Vaizgirdo skatintą kraujo donorystę, gerą ambulatorijos, kurioje buvo atliekami kraujo tyrimai, veikė fizioterapijos kabinetas, darbą.
Ambulatorijos vairuotoju dirbęs Petras Rekašius pasakojo apie tuos laikus, kai A. Vaizgirdą veždavo lankyti ligonių ir dieną, ir naktį. Su palengvėjimu atsidusęs tada, kai daktaras įgijęs vairuotojo pažymėjimą ir nebekeldavęs jo iš patalo. P. Rekašius prisiminė akmenų rinkimą Tverų paminklui, jų vežimą VAZ automobiliu. A. Vaizgirdo iniciatyva skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas paminklas iškilo miestelyje 1989 metais vienas pirmųjų Lietuvoje.
Sąjūdžio idėjų vedamas
„Nepriklausomybės banga buvo užliejusi visus. Tuomet kartu dalyvavome Plungės rajono savivaldybės tarybos darbe, buvome liberalių pažiūrų. A. Vaizgirdas buvo tvirtas nepriklausomybės gynėjas. Kaip liūtas kovėsi už Rietavo atsiskyrimą nuo Plungės. Jis gebėjo rasti idėjų, kurios vienytų žmones“, – kalbėjo vicemeras Jonas Eugenijus Bačinskas.
„Antanas buvo tvirtas kaip uola, bet kartu labai paprastas ir žemiškas. Gynė Tverų reikalus taryboje, galėjo nuoširdžiai ir be jokių kompromisų supykti. Jis rūpinosi ligoniais namuose, iš jo darbų išsivystė pagalbos namuose centro idėja“, – pasakojo meras Antanas Černeckis.
Uždarosios akcinės bendrovės „Plungės Jonis“ valdybos pirmininkas Jonas Varkalys minėjo su A. Vaizgirdu susipažinęs pirtyje. Šis buvęs ne tik gydytojas, bet ir visų sričių žinovas. Tai buvo žmogus, 1988-aisiais išmokęs jį giedoti Lietuvos himną, rengdavęs šaunias šventes, mokėjęs įvairiausių žaidimų, gebėjęs ne tik nuoširdžiai dirbti, bet ir gerai pasilinksminti.
Duoklė istorijai
Žurnalistas Eugenijus Bunka priminė A. Vaizgirdo indėlį į Žemaitijos archeologinius tyrinėjimus, pramintą taką „iš žilos praeities prie dabarties versmės“ menamoje Lopaičių šventvietėje. Apie gydytojo indėlį į šios šventvietės aktualizavimą ir kunigaikščio Vykinto pilies paieškas pasakojo buvęs Telšių „Alkos“ muziejaus vadovas Stasys Kasparavičius.
Prisiminimais apie daktarą dalijosi Tveruose gyvenančios jo seserys Jadvyga Mickienė ir Ilona Bagusevičienė, brolis Algimantas Vaizgirdas. Apie sūnaus Donato pasirinkimą, įkvėptą šio gydytojo, žengti chirurgo keliu kalbėjo Irena Černiauskienė.
Braukė ašaras
Skaitomos eilės, tveriškių dainuojamos dainos iki širdies gelmių sugraudino iš Šiaulių atvykusią A. Vaizgirdo žmoną mokytoją Ireną Vaizgirdienę. Braukdama ašaras, našlė prisiminė kažkada pati dainavusi Tverų ansamblyje.
Pedagogė pasakojo, kad visada žavėjosi savo vyru, jo apsiskaitymu. Pasak moters, Antano gyvenimo net į dvi jaučio odas nesuguldytum. Jis gelbėdavo vaikų gyvybę, naktimis keldavosi ir vykdavo pas ligonius. I. Vaizgirdienė prisipažino neretai pavydėdavusi vyro dėmesio aplinkiniams, norėdavusi, kad jis daugiau laiko praleistų su šeima. Tačiau pagarbą kėlęs jo atsidavimas žmonėms, gyvenimo nuskriaustųjų globojimas, neblėstantis noras iškelti Tverus iš duobės. Našlė atviravo, kad Antanas buvęs gana kategoriškas ir jai dažnai norėdavęsi daugiau švelnumo. Bet buvęs ir be galo jautrus, tveriškiams dalijęs savo laiką, išmintį, idėjas.
