Platelių ežeras dėl savo švaraus vandens, patrauklių maudyklų, nuostabaus kraštovaizdžio kasmet pritraukia daugybę poilsiautojų. Kadangi tai lankytina vieta, ji turi būti pritaikyta lankytojų poreikiams, prižiūrėta ir sutvarkyta. Tuo rūpinasi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai.
Mes, savanoriai, rugpjūčio 4 dieną turėjome puikią galimybę susipažinti su Nacionalinio parko direkcijos specialistų veikla ir patys pamatyti, kaip atrodo jų darbo diena. Nuo pat ankstaus ryto su vyriausiuoju parko specialistu Sauliumi Sidabru išsiruošėme žvalgyti Platelių ežero pakrančių ir jo salų. Išvykos tikslas – apžiūrėti ežero pakrantes, paveldo ir gamtos objektus, pažintinius takus, lankomiausias salas, prevenciškai priminti poilsiautojams elgesio gamtoje taisykles ir esant būtinybei sutvarkyti aplinką. Pastaroji užduotis ir tapo mūsų dienos prioritetu, nes pamatėme, kad ne visi poilsiautojai gerbia gamtą ir laikosi visuotinai priimtų elgesio normų.
Iš pradžių aplankėme šiaurinę ežero pakrantę: nuo Ubagsalės iki „Klasco“ poilsio bazės prieigų. Radome ne tik krūvas šiukšlių, bet ir nemažai neleistinai naktį vėžiautojų kūrentų laužų likučių. Rinkdami šiukšles likome ir maloniai nustebinti, nes buvome ne vieninteliai, kurie rūpinosi maudymosi vietų švara. Sutikome vietinių gyventojų porą, kurie prieš maudydamiesi nusprendė surinkti kitų paliktas šiukšles. Ačiū p. Airidai ir p. Stasiui iš Paežerės Rūdaičių kaimo, kurie ne vieną kartą parodė pavyzdį kitiems begulinėjantiems!
Po pietų darbus tęsėme gamtos paveldo objektuose Veršio ir Pilies salose, esančiose netoli jachtų klubo. Iš salų atsiveriantis kraštovaizdis gniaužia kvapą, o ir pačiose salose yra ką pamatyti. Pilies saloje apžiūrėjome paupinio jonpaparčio, kuris ten užauga žmogaus ūgio, sąžalynus. Pasisekė rasti ir tikrąjį žvynbaravykį, kuris auga tik šioje saloje ir kitur Lietuvoje nėra aptinkamas.
Tačiau žavintis nuostabia gamta akis badyte badė kalnai šiukšlių. Tvarkant Veršio salos pakrantę, paverstą maisto ir gėrimų pakuočių šiukšlynu, aplankė „puokštė“ nemalonių jausmų. Jauti ir pyktį dėl vis dar vešinčio žmonių nesąmoningumo, ir liūdesį dėl teršiamos gamtos. Galų gale pasidaro gėda už tuos, kuriems sunku savo šiukšles pasiimti su savimi ir išmesti į tam skirtas vietas.
Padarėme gerą darbą gamtai, sau ir kitiems. Tačiau norime dar kartą visiems priminti, kad šiukšlinti gamtoje yra draudžiama! Palikti šiukšles miške, pakrantėje protingam ŽMOGUI nedera. Rūpinkimės ir tausokime Žemaitijos nacionalinį parką!
