Kam – pergalių džiaugsmas, kam – liūdesys

Visi mes kuo nors užsiėmę, ką nors veikiam, kur nors skubam. Vieni būna darbe nuo ryto iki vakaro, kiti atostogų planus įgyvendina, treti agurkų ar aviečių derlių raško ir žiemai „kavoja“, ketvirti dėl krepšinio prie televizorių ekranų prilipę...

Jei jau užsiminiau apie krepšinį, tai nepratęsti šios temos būtų tikras „griekas“. Juolab kad artėja Europos čempionatas, o kontrolinės rungtynės mūsų vyrams einasi lyg iš pypkės. Lietuvaičiai visus varžovus triuškina be pralaimėjimų: trečiadienį nugalėjo austrus, prieš tai – dukart australus ir vieną kartą suomius. O kad taip ir per čempionatą kamuolys į krepšį slystų lyg sviestu pateptas… Gal tada ir auksu pakviptų, bet kol kas ką nors prognozuoti anksti, juolab kad žaista su rinktinėmis, kurios tikrai nėra tarp favoričių. Beje, ir draugiškos rungtynės ne visos sužaistos. Pasitikrinti prieš čempionatą dar liko pora turnyrų, leisiančių įvertinti, ko esame verti krepšinio aikštelėje.
Neseniai įvykęs pasaulio vandens sporto šakų čempionatas parodė, kad Lietuvos sirgaliai – išlepinti ir kaprizingi. Mat bambančių dėl to, kad lietuvaitei plaukikei Rūtai Meilutytei užkabintas tik sidabro medalis, tikrai netrūko. Atseit ir auksą galėjo laimėti, bet nepasistengė… O sidabras pasaulio čempionate, išeitų, – per menkas laimėjimas? Tai štai, mieli Lietuvos garbę ginantys krepšininkai, jei R. Meilutytei buvo keliamas reikalavimas parvežti auksą, tai ir iš jūsų nė kiek ne mažiau tikimasi.
Na, jei šiek tiek pafilosofuotume šia tema, tai turėtume ne bambėti, o besąlygiškai džiaugtis kiekviena tautiečių pergale, nesvarbu, kokios spalvos medalį jie būtų pelnę. Juk kas ta Lietuva pasaulio žemėlapyje – mažas lopinėlis šalia Baltijos jūros. Tačiau esame garsūs, pakankamai žinomi! Ir ne kieno kito, o būtent daug pasiekusių mūsų sportininkų dėka.
Šią savaitę filosofavome ir mes, redakcijos darbuotojai. Bet ne apie sportą, ne apie pergales. Tema – kur kas liūdnesnė. Apie žmogaus būtį ir jos trapumą, apie tai, kokie jaučiamės reikalingi, kol Esame, ir kaip greit būsime užmiršti, kai Išeisime.
Ta diskusija – ne šiaip sau, o kilusi iš netekties liūdesio, nes atsisveikinome su „Plungės“ redakcijai labai brangiu žmogumi – netekome kone dešimtmetį pas mus dirbusios Danguolės Ažaneckienės. Ir mūsų skaitytojai Ją puikiai pamena, ypač tie, kuriems aktuali kultūra, menas, švietimas. Būtent tai Danguolė ir gvildeno. Turbūt nėra kito žurnalisto Plungėje, kuris taip profesionaliai, kūrybingai ir iš širdies būtų tomis temomis rašęs. Kalbėjome, kad Danguolė mūsų atmintyje išliks kaip labai šviesi ir kilni asmenybė, kuriai apibūdinti tiktų ir daugybė kitų epitetų: inteligentiška, dora, sąžininga, nuoširdi, žmogiška… Buvo… Tegu ilsisi ramybėje.