Angelina ir Antanas Staniai iš Paukštakių seniūnijos Raišaičių kaimo žinomi kaip sumanūs ūkininkai. Jų ūkio kryptis – pienininkystė. Šiuo metu melžia 60 karvių ir dirba 120 hektarų žemės. Jos pašarams ir ganykloms užtenka. Ūkininkauti sekėsi – bent jau iki to meto, kol už pieną mokėjo neblogai. Kaip jau minėjome, sumaniems ūkininkams netrūko nei planų, nei svajonių, juolab kad šeimoje auga septynetas vaikų. Bet, kaip žmonės sako, lazda turi du galus.
Kalbą turbūt ir derėtų pradėti nuo antrojo lazdos galo. Reikalas tas, kad AB „Žemaitijos pienas“, kuriai Staniai parduodavo pieną, už jį pradėjo mokėti visai grašius. Angelina, pasakojusi apie savo ūkio problemas, neverkšleno ir valdžios nekeiksnojo, kaip dabar elgiasi dauguma, bet dėstė darbų eigą, kuri nors kiek turėjusi pagelbėti jiems išbristi iš balos.
Pirmiausia moteris prisiminė savo sugebėjimus slėgti sūrius, kurių paragavęs, kitų jau nebeieškosi. Taigi pradžiai įsirengė tinkamą pienui perdirbti patalpą, susimeistravo sūriams slėgtuvą, net etikečių su gražiu karvutės atvaizdu išsispausdino, įsigijo vienkartinių butelių pienui pilstyti ir, gavę Maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą, bandė pieną ir jo produktus vežti į Plungės turgų.
Betgi Plungė – ne Vilnius ar Kaunas, gyventojų – apie 20 tūkstančių, jeigu ne mažiau, taigi turguje didelio „biznio neprasuksi“. Nusprendė laimės paieškoti Klaipėdoje. Turėjo savo šiokį tokį autobusiuką, visai dar tinkamą tokiam reikalui. Nenusivylė – čia ir pirkėjai, ir turgaus administracija juos sutiko išskėstomis rankomis.
Pirkėjai, kartą paragavę pieno, grietinės ar kastinio, kitur pirkti nebenorėjo. O turgaus direkcija jiems prekiauti paskyrė tinkamą vietą. Tiesa, ko neparduodavo mažajame turguje, veždavo į naująjį. Ir taip po 3-4 valandų Stanių transportas namo grįždavo jau tuščias.
Kas svarbiausia, norint, kad prekyba būtų sėkminga? Angelina aiškina, kad pirmiausia svarbu – gera produkto kokybė ir skonis, žinoma, jis turi estetiškai atrodyti. O pirkėjas turi tokią savybę: kartą nusipirkęs ten, kur jam patinka, grįžta ir grįžta.
Kainos turi būti protingos – visur reikia darbo, o ir transportavimas kainuoja. Talkino vaikai, pagelbėjo brolienė, žodžiu, į darbą kibo vos ne visa plati Stanių giminė. Žmonės tikėjosi, jog taip sunkmetį ir išgyvens.
Tačiau niekada nereikia per daug savo sėkme džiaugtis – žiūrėk, kas nors koją ir pakiša… Pirmiausia sulūžo autobusiukas, kuriuo pieną vežė, o vėliau – ir lengvasis automobilis. Taigi ūkininkai liko be transporto. Atvirai kalbant, galėjo ir kitą autobusą nusipirkti, juk ne milijonus kainuoja, bet vyriausioji dukra Raimonda tekėti įsigeidė. O kai mergina ko užsimano, tai ir surišęs jos neišlaikysi. Taip automobilio pinigai buvo išleisti vestuvėms. Ko reikia, tai reikia, juk ne kokie skurdžiai savo vyriausiąją už vyro leido. Paklausta, kiek vestuvės kainavo, Angelina, galvą pakraipiusi, skaniai nusijuokė – daug…
Taigi vos darbas įsilingavo, teko jį laikinai nutraukti. Tačiau Staniai vietoje tūpčioti nežada, juolab kad abiejų Klaipėdos turgų administracijos ūkininkams ramiai gyventi neleidžia – vis klausia, kada vėl pradės savo produkcija prekiauti, nes pirkėjai laukia.
