Turėjau svajonę nuvykti į Paryžių, pamatyti Eifelio bokštą, pavaikščioti Eliziejaus laukais, Senos pakrantėmis, apžiūrėti buvusius Prancūzijos karalių rūmus – Luvrą. Ir dabar jau nežinau, ar dar verta apie tai svajoti. Svajonės neatsisakau, bet…
Pastarosios savaitės įvykiai verčia nerimauti. Baisu ir pagalvoti, kad išvažiavus pasisemti romantikos vietoj grįžimo namo gali tekti belstis į rojaus vartus. Ko gero, nė vienas iš 129 praėjusį penktadienį Paryžiuje žuvusiųjų nenujautė, jog išėję linksmai praleisti laiko koncerte, ramiai pasėdėti su draugais restorane niekada nebegrįš į namus. Šiurpu, kad po vienos katastrofos eina kita, kai lyg burtų lazdele mostelėjus, kažkieno pageidavimu, per kelias savaites beprasmiškai žūva keli šimtai žmonių.
Žinoma, taip jau yra, kad pasaulyje vyksta įvairios katastrofos – dėl gamtos stichijos, techninių gedimų krenta lėktuvai ar skęsta laivai. Ir tada gaila žuvusiųjų, bet tokias mirtis suprasti lengviau. O čia? Surengtas teroristų išpuolis. Kodėl? Negi tik dėl to, kad aklai tikima, jog jo tikėjimas – pats teisingiausias?
Kelia nerimą ir skelbiamos žinios, kad šalia vieno susisprogdinusio teroristo kūno rastas Sirijos piliečio pasas. Tiesa, atrodo, dokumentas buvo padirbtas, bet širdyje vis tiek kirba abejonė. Nors mūsų aukščiausios valdžios atstovai tikina, kad teroristų tarp pabėgėlių tikrai nebus, kas gali garantuoti. Vargu ar teroristas eina su plakatu rankose ar per garsiakalbį skelbia apie planus susisprogdinti, atimti ne tik savo, bet ir dešimtis, o gal šimtus kitų gyvybių.
2 131 kilometras. Toks atstumas nuo Vilniaus iki Paryžiaus. 1 399 kilometrai iki Belgijos sostinės. Kaip skelbiama įvairiuose pranešimuose, išpuoliuose Prancūzijoje dalyvavo du iš Belgijos atvykę teroristai, vieno iš jų vis dar ieškoma. Trečiadienio ryte paviešinta informacija, kad Vokietijoje pastebėtas panašus į ieškomąjį asmuo. Atstumas nuo Vilniaus iki Berlyno – 998,7 km. Kopenhagos oro uoste evakuoti žmonės, nes rastas įtartinas lagaminas. Vilnius – Danijos sostinė – 908,2 km. Tad ar tikrai nėra pagrindo nerimauti mums, lietuviams, atrodo, taip toli esantiems nuo tų baisių ir sveiku protu nesuvokiamų žudynių?
Tad štai su tokiomis niūriomis mintimis ir slogia nuotaika tenka gyventi šiomis dienomis.
O kas geresnio „ant šio svieto“? Nežinau, kaip kitus, tačiau mane džiugina prognozės, jog jau greitai sulauksime sniego. Aišku, erzina tas į namus nešamas gatvių purvas, bet nuotaika geresnė, kai iš dangaus krenta baltos tarsi pūkeliai snaigės, o ne pilkas lietus. Ir tie ore plevenantys gamtos kūriniai nori nenori priverčia nusišypsoti, nors trumpam pamiršti negerumus. Tada susimąstai, kad laikas pradėti ruoštis didžiajam metų stebuklui ir, žinoma, prieššventiniam maratonui – šv. Kalėdoms. Taigi imame žemą startą.
