Žemė užsiklojo sniego antklode ir pagaliau nuėjo žiemos poilsio. Prikaupusi jėgų, sustiprėjusi pavasarį ji vėl priims sėklas, kad užaugintų derlių ir pamaitintų savo vaikus. Bet atbudimo dar teks palaukti. Už lango pats viduržiemis: po kojomis girgžda sniegas, o akyse tviska šerkšno deimantai.
Baltame sausio fone pradėjome austi 2016 metų drobę – dienas lyg siūlų gijas įpiname į gyvenimo gobeleną, tačiau jis ne toks spalvotas, kaip norėtųsi. Juoda linija nubėga skaudžių įvykių statistika: per tris savaites gaisruose žuvo daugiau nei dvi dešimtys žmonių. Vyrų ir moterų, vaikų ir senukų, nespėjusių laiku pastebėti įsiplieskiančios ugnies ar užuosti pragaištingų dūmų kvapo. Metai iš metų prarandame šimtus gyvybių. Sakysite, kad nuo nelaimės niekas neapsaugotas? Bet nuo šitos galima apsisaugoti! Reikia tik įsirengti dūmų detektorių – mažą, nesudėtingai prie lubų pritvirtinamą aparačiuką, kuris pajutęs dūmų kvapą užkaukia taip, kad net mešką iš žiemos miego pabudintų. Dažnai nuvažiuoju į Norvegiją, nesu ten mačiusi gyvenamojo būsto, kuriame nebūtų dūmų jutiklių. Nesuprantu, kodėl pas mus jie nepopuliarūs – ar tiek esame kvaili, ar tiek vargingi, kad geriau rizikuojame savo gyvybe ir turtu.
Dar neaišku, kokios spalvos gija į bendrą kūrinį įsipins Lietuvos santykiai su pabėgėliais. Visi stebėjome pirmąją mūsų priglaustą irakiečių šeimą. Kol tauta diskutavo, privalome įsileisti pabėgėlius ar ne, kol savyje ieškojome žmoniškumo ir atjautos svetimtaučiui grūdo, atvykėliai parodė charakterį – padavė į teismą Migracijos departamentą. Irakiečių netenkina departamento sprendimas jiems suteikti papildomą teisinę apsaugą, o ne pabėgėlių statusą. Net kojų nespėjo apšilti, o jau kelia reikalavimus, rodo nepasitenkinimą! Čia tau tikrai ne lėtapėdžiai, kantrūs lietuviai, kurie net savo šalyje kenčia dantis sukandę. O aš maniau, kad nuo karo ar religinio persekiojimo bėgantys žmonės bus laimingi vien gavę užuovėją po taikia padange, dėkingi už jiems ir jų vaikams suteiktą saugumą, galimybę integruotis, kol galės savarankiškai dirbti ir gyventi svečioje šalyje. Ar aš naivi, ar pabėgėliai ne kokie vargšai, o ekonominės naudos ieškantys žmonės, kuriuos į Europą plukdo ne karo baimė, bet geresnio gyvenimo viltis?
„Mąstyk plačiau. Reikia džiaugtis tuo, kad žmonės drąsiai gina savo teises, reikalauja įsivaizduojamo teisingumo“, –
protinu save. Nepavyksta. Gal dėl viešoje erdvėje cituojamų Miunchene gyvenančio migranto žodžių: „Atvykau čia gyventi, o ne dirbti“, gal dėl studento iš Nigerijos, kuris neišlaikė egzaminų Mykolo Romerio universitete, grasinimo iššaudyti bendruomenės narius ir aukščiausius šalies pareigūnus.
Tačiau net šitaip mąstydama kartu su visa Lietuva džiaugiuosi vyrais, Dakaro ralio dalyviais, kuriems kelio į svajonę nepajėgūs pastoti nei smėlynai, nei purvynai, nei netikėtai į trasą išbėgusi karvė. Didžiuojuosi Lietuvos planu tapti asocijuota Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos nare ir kitais gražiais siekiais.
