Iš Viktoro Momkaus (Plungė) atsiminimų
Ko gero, daugelis medžiotojų prisimena, jog kažkada per medžioklės sezoną į kiškį šautuvą buvo galima kelti tik dvi dienas. O vieno jauno vyruko mama pareikalavo, kad sūnus patiestų ilgaausį, nes jo taukai tikri vaistai ir jai būtinai reikia.
Ką darys medžiotojėlis – reikia kaip nors tą kiškį sumedžioti, nors į jį nevalia buvo šauti.
Per medžioklę lyg pagal užsakymą bėgo kiškis. Nušovė jis tą ilgaausį ir ėmė sukti galvą, kaip čia baudos išvengti. Stovi prieš medžioklės vadovą ir tvirtina, jog šovė į lapę – labai jau rusva buvo, net ištiesta uodega bėgo. Sako: priėjęs pamačiau, kad guli kiškis. Įtikino vadovą, kad šūvį paleido į rudąją ir visai nesupranta, kodėl guli žvairys.
Išvengė medžiotojėlis baudos, ir mamai sąnariams taukų buvo į valias.
* * *
Nuvažiavo Viktoras į medžioklę pas bičiulį. Tai buvo labai seni laikai. Niekas dar nė medžioklės bokštelių nedarė – žvėrį tykodavo sėdėdami medžiuose.
„Įsitaisiau tokiame palinkusiame pamiškės berže. Į šautuvą įsidėjau šovinius su „devinkėmis“. Temstant miške pakilo didžiausias traškesys. Lyg kas arkliais malkas vežtų, krauna į ratus, tarškina medžių kamienus. Nė velnio nesuprantu, kas tame miške dedasi. Ir išlindo į pamiškę elnias. Pati ruja buvo. Tada viskas paaiškėjo. Ir kad užriaumojo šalimais, vos iš medžio neiškritau. Velėną nuo žemės pakabinęs kad švystels į mane, visas žemėmis apibirau.
Nebuvau elnio matęs, bet licenciją būrelis turėjo ir šauti galėjau. Aš greit šovinį su „devinkėmis“ pakeičiau į užtaisytą kulką. Šoviau, tik šūvis kažkoks neaiškus buvo, gal į šovinį parako nebuvau įpylęs. O elnias stovi. Dar arčiau priėjo. Maniau, kad iš medžio mane išpurtys, nes ragais ėmė trinti beržo kamieną. Galiausiai patraukė už miško“, – pasakojo Viktoras.
* * *
Kartą Viktorui buvo toks atvejis. „Per varymą stoviu savo numeryje. Netoli kaimynas stypso šautuvą atstatęs. Aplink jį krūmai, o netoliese gal dešimties centimetrų storio berželis. Parbėga būrys šernų. Vedė, vedė jis šautuvą ieškodamas tarpelio tarp krūmų, trinkt šūvį, ir virsta ant jo berželis. Ir pataikyk tu taip – ne į šerną, o į medį“, – su šypsena atsiminė medžiotojas.
Kitą dieną į mišką nuvažiavę vyrai nupjovė tą baltakamienį ir gal kokį metrą su peršauta vieta pakabino medžioklės namelyje atminimui. Ne taip dažnai po šūvio beržai ant medžiotojų virsta.
