Šįkart „Prie židinio“ nusprendėme pakviesti jauną žmogų – plungiškę studentę Saulę Bulavaitę. Mergina, be to, kad mokosi Vilniaus universitete, dar yra ir prisiekusi keliautoja, aplankiusi ir pažinusi tokias šalis, apie kurias daugeliui lietuvių – tik pasvajoti. Taigi mūsų pašnekovė – jauna, bet jau patyrusi tiek, kiek retam per visą gyvenimą pavyksta.
– Papasakokite apie save: kokią Plungės mokyklą baigėte, kuo, be mokslų, užsiėmėte, kokie buvo Jūsų pomėgiai?
– Esu plungiškė, bet augau „imigrantų“ iš kitų Lietuvos regionų šeimoje, todėl žemaitiškai išmokau tik kokioje šeštoje klasėje. Kaip visada sakau, žemaičių tarmė yra mano pirmoji užsienio kalba. Baigiau Senamiesčio vidurinę mokyklą ir jaučiuosi didelė jos patriotė – jei ne kai kurie mokytojai, turbūt nebūčiau įgyvendinusi tiek daug savo svajonių. Taip pat baigiau Mykolo Oginskio meno mokyklą, solinio dainavimo klasę. Visada ieškojau kokios nors veiklos: aktyviai dalyvavau jaunimo klubo „Pakopa“ veikloje, buvau Laisvojo universiteto (LUNI) Plungėje iniciatyvinės grupės narė. Mano pomėgių spektras visuomet buvo platus: muzika, rašymas, kelionės, kalbos, gamta. Apskritai yra labai mažai dalykų, kurie manęs nedomintų.
– Kokia dabar pagrindinė Jūsų veikla? Kur mokotės, ką studijuojate?
– Ruošiuosi kelionėms ir rašau bakalauro darbą – tokia dabartinė mano veikla. Esu Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Azijos studijų ketvirto kurso studentė, mokausi kinų kalbos ir kultūros. Metus teko studijuoti Siano Jiaotongo universitete Kinijoje. Dar vertėjauju iš kinų kalbos į lietuvių.
– Kokie keliai Jus nuvedė į studijas apie Kiniją ir į pačią Kiniją?
– Sinologiją (studijas apie Kiniją) pasirinkau visiškai atsitiktinai. Jei trumpai, baigusi mokyklą planavau po metų stoti į visiškai kitą specialybę užsienyje. Per tuos laisvus metus norėjau ko nors pasimokyti. Paskutinę dieną dalykų sąraše pamačiau Azijos studijas, tai sukėlė smalsumą. Pagalvojau: ką gi aš žinau apie Kiniją? Supratusi, jog nieko, pagalvojau – o kodėl gi ne? Po metų atsirado galimybė mėnesiui išvykti į Kiniją pasipraktikuoti. Tada aš įsimylėjau tą šalį.
Ramesnį žmogų Kinijoje šokiruotų aibė dalykų, tačiau man tai buvo taip artima! Manau, jog pati esu žmogus-balaganas, turbūt todėl Kinija – didžiulių kontrastų šalis – mane ir papirko. Man nebuvo šlykštu žiūrėti į visur rūkančius ir besispaudančius žmones, mane žavėjo jų paprastumas ir netgi tai, kad skalbinius jie džiauna tiesiog gatvėje – taip, ten virvės su skalbiniais ištempiamos gatvėse!
Kinai – draugiški žmonės, bet jų asmeninės erdvės suvokimas gerokai skiriasi nuo mūsų. Nėra nieko, kas sustabdytų kiną, jei jis nori prieiti prie tavęs, neatsiklausęs pasidaryti asmenukę ar iš pasalų pačiupinėti šviesius vakariečių merginų plaukus. Jiems tai įdomu, nematyta ir jie nuoširdžiai nesupranta, kad tave tai gali išmušti iš vėžių.
Antrą kartą Kinijoje atsiradau po metų. Mat laimėjau Konfucijaus instituto stipendiją ir metams išvykau mokytis kinų kalbos į Siano Jiaotongo universitetą. Mokslai buvo tikrai sunkūs, tačiau džiaugiuosi, kad viskas pasisuko būtent tokia linkme, nes turėjau galimybę tobulėti. Kinijoje ne tik mokiausi, bet ir dirbau. Nors užsienio studentams dirbti ten draudžiama ir už tai gresia deportacija, ryžausi mokyti vaikus anglų kalbos. Mažieji kinai yra gana išlepinti ir nepaklusnūs, bet mokytojaudama nė dienos nesijaučiau einanti į darbą – man tai buvo šventė, juolab kad už ją dar ir 1 500 eurų kas mėnesį mokėjo… Uždirbti pinigai man leido nevaržomai pakeliauti po Kiniją, Taivaną ir Honkongą.
– Kokie įspūdžiai iš šalies, kurioje retam lietuviui tenka apsilankyti?
– Patys geriausi! Iki šiol jaučiuosi viena koja gyvenanti ten ir planuoju grįžti. Tik dar neapsisprendžiau, ar į Kiniją vyksiu magistro studijų, ar dirbti. Leisiu sau kurį laiką pagalvoti, o paskui žiūrėsiu, kaip viskas susiklostys. Šiaip kurti planus man – didelė prabanga, nes iš prigimties esu velniškai spontaniška.
Kinijos regionai labai skirtingi. Pavyzdžiui, Sianas, kuriame gyvenau, – be galo gražus miestas, jame daugybė senų pastatų ir parkų, tačiau gamta užmiestyje skurdi. Bet netoliese yra puikūs kalnai, tik medžių žalumos juose nepamatysi. Kituose regionuose viskas gali būti kitaip: miestas – modernus, o gamta – pasakiška. Apie Kiniją galiu pasakyti – kad ir ko nori, joje viską surasi. Tereikia pasidomėti, kuria kryptimi važiuoti. Žmonės ten atviri, paslaugūs, tačiau angliškai retas kuris kalba. Net man, kinų kalbos studentei, pirmą mėnesį buvo sunku susikalbėti – reikėjo įveikti kalbos barjerą. Vėliau problemų nebebuvo – gali skambėti juokingai, bet kinų kalba nėra tokia sunki, kaip dažnai manome.
Būnant Kinijoje teko priprasti prie specifinių dalykų, kurie tenykščiams gyventojams atrodo elementarūs, o mums – keisti ar juokingi. Pavyzdžiui, jei susirgsi, kinas išspaus susirūpinusią veido miną ir pasakys: „Gerk daug karšto vandens.“ Taip, karštas vanduo jiems yra kone sveikatos eliksyras! Be to, kinus labai stebina vakariečiai, kurie žino apie Kiniją ar sugeba daryti ką nors, jų nuomone, išskirtinai kiniško. Pavyzdžiui, jei moki valgyti lazdelėmis, jie tai būtinai sureikšmins: „Tu moki? Tu? Kur išmokai? Ar ilgai mokeisi? Gal tau atnešti šakutę?“
Kinijos žmonės labai skirtingi: turėjau tokių draugų, kurie mokėsi dieną ir naktį, ir tokių, kurie klausėsi roko muzikos ir vėrėsi auskarus į antakį. Išties ši šalis labai keičiasi ir tampa vakarietiška.
(Tęsinys kitame numeryje)
