Ar jau kimba karšiai? Tai pagrindinis klausimas, užduodamas turguje prekiaujančiam prisiekusiam žvejui Vladui Gerybai. Jei jo nematyti, tai atsakys prie prekystalio stovinti Danutė – ta irgi prisiekusi žvejė.
Mes kalbamės dar likus gerai savaitei iki draudimo gaudyti karšius, kuris įsigalioja nuo balandžio 20-osios. Nuo tos dienos žvejoti gali, bet karšio į krepšį nedėsi.
Taigi, ar kimba? Anot Vlado, jau vienas kitas pagauna po karšelį ar kelis. „Jei karšio nesužvejosi, gal kokią raudelę, plakį sugausi, dar ne visos išneršė, dar užkimba, o tų upės „niekadėjų“ pūgžlių tai tikrai…“ – juokdamasis patikina jis ir pasiūlo paimti į kompaniją.
Negi atsisakysi. Tik, kaip teigia Vladas, į žvejybą Nemuno deltos Atmatos upėje reikia išvykti ne vėliau kaip trečią nakties – kitaip vietos nerasi.
Meškerė ir visa kita manta jau prie vartų. Laukiu Vlado. Tas atvaro su autobusiuku. Vietos daiktams kiek tik nori – tilps viskas.
Kompanijoje dar besąs man nežinomas žvejys. Pasisiūlo susipažinti. Prisistato esąs Antanas. Mintyse sugalvojau jam pavardę – tegu bus Karšis. Juk žvejui tokia pavardė tinkama. Dar mūsų kompaniją papildo šunelis Rokis. Ot, pasisekė keturkojui, kad gyvena pas Gerybas – varo ir varo į žūklę, tiesiog laisvė.
Autobusiukas į žvejybą rieda daug greičiau nei paprastai. Juk prie Atmatos gali nebelikti vietos! Šviesos kartais užgriebia kiškį. Nusprendėme, kad jų daugėja. Dar pakalbame, kad nemažai kiškelių išgaudo mūsų tautos paukštis – gandras.
Palei Atmatą iš abiejų upės pusių kelias. Mašinos – kas penkiasdešimt ar šimtas metrų. Būtų dar arčiau viena kitos, bet jos stovi tokiose vietose, kur galima prieiti prie upės. Tarpuose – meldų jūra.
Žūklė bent jau man nebuvo itin sėkminga: vienas karšis, kelios raudės, plakis. Tiek ir tesitikėjau. O tų meškerių galūnes ištisai judinančių pūgžlių galėjai prigaudyti krūvą. Tarp mūsų pirmąją vietą užima Vladas – jis sužvejojo penkis karšius.
Po pietų ir pūgžliai nebekimba, tad laikas namo. Parvažiuodamas vis galvojau, kad dar reikėtų iki draudimo nukakti į kokią Skirvytę, Miniją, Upaitę, Nemuno senvages ar tą pačią Atmatą. Gal žvejyba bus labiau vykusi.
Tačiau į Nemuno deltą gali važiuoti ir nesitikėdamas geros žūklės – vien paklausyti gagenančių šimtų žąsų, klegančių, čirškiančių, čiulbančių įvairiausių paukščių.
