Vėl stovime ant gražiausio metų mėnesio slenksčio. Gegužė – žiedų mėnuo, nuo seno paskirtas Dievo Motinai. Pirmasis jo sekmadienis (o šiais metais – ir pirmoji diena) skiriamas mūsų visų Motinoms, gyvoms ir iškeliavusioms amžinybėn.
Visą gegužę melsimės Marijai – tiek bažnyčiose per gegužines pamaldas, tiek namuose. Ši liaudiško pamaldumo tradicija, ateinanti iš senų senovės, atgijusi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, turi gilias tradicijas. Apie Plungėje ir jos apylinkėse į gegužines pamaldas prie koplytėlių besirenkančias bendruomenes jau esame pasakoję.
Artėjant gegužinėms, vėl pakalbinome keletą vyresniosios kartos atstovų. Klausėme, kaip jie prisimena savo vaikystės šias pamaldas, kuo jos skyrėsi nuo šiandieninių, kokias giesmes giedodavo susirinkusieji.
Devyniasdešimt trečiuosius metus skaičiuojanti plungiškė Zofija Vaičiulienė, vaikystę praleidusi Noriškių kaime, prisimena, kad vakarais, po darbų, kas pėsčiomis, kas dviračiais iš visų aplinkinių sodybų rinkdavosi į pamaldas jų namuose. Giedodavo gegužines kieme, prie koplytėlės. Tik jeigu lydavo, suklaupę nuoširdžiai melsdavosi žiedais išpuoštoje seklyčioje, prie žibalinės lempos. „O kai „mojavos“ baigdavosi, kažin kaip graudu pasidarydavo“, – sako ponia Zofija. Tą paskutinį vakarą visi pasipuošdavo, atsinešdavo vaišių: pyrago, sūrio, klevų sulos, naminės giros. Nors kaime visada būdavo ir ko nors stipresnio išgerti mėgdavusių, į gegužinių užbaigimą niekas alkoholinių gėrimų nesinešdavęs. Po litanijos ir tradicinės giesmės „Sveika, Marija“ būdavo giedamos tos pačios giesmės, kokias giedame šiandien. O vyriausias kaimo gyventojas šimtametis Juozas pabaigoje pagiedodavęs Dievo Motinai skirtų giesmių ir iš „kantičkų“ (taip liaudyje vadinti seni giesmynai). Senolis tokį balsą turėjęs, kad nė viena moterėlė neišdrįsdavusi jam pritarti, juo labiau pajuodusių „kantičkų“ lapų paliesti.
Senąsias „kantičkines“ giesmes dar prisimena ir gieda ne vienas vyresniosios kartos atstovas. Unikalių Marijai skirtų giesmių iš „kantičkų“ pagiedojo ir Vyskupo Motiejaus Valančiaus pradinės mokyklos mokytojas jų pamokė Skuodo rajone, Kaukolikuose, gyvenanti Stefanija Šimkienė. Giedoti su mama ji pradėjo dar vaikystėje „budynėse“. Abi su seserimi Elvyra buvo dainininkės. Vėliau daug metų giedojo Barstyčių bažnyčios chore. O Kalnus su daug giedotojų per gyvenimą yra giedojusi. Susirašiusi juos į sąsiuvinį suskaičiavo dvidešimt penkis žmones. Ponia Stefanija prisimena ne tik gegužines pamaldas, per kurias melsdavosi namuose. Jos atmintyje neužsifiksavę, kad žmonės tose apylinkėse būtų rinkęsi į būrį kažkurioje sodyboje ar prie kaimo koplytėlės. Tokiais susibūrimais labiau jai įstrigusios Kryžiavos dienos (žemaičiai jas vadino „kryžaunomis dienomis“). Jos būdavo švenčiamos prieš Šeštines ir tęsdavosi tris dienas. Anksti ryte berniukas iš artimiausios sodybos paskambindavo į aukštai ant skersinio pririštą noragą. Garsui nuvilnijus per visą kaimą susirinkdavo kaimo gyventojai ir visi patraukdavo po svarbiausias gimtojo kaimo vietas. Vaikščiojimas prasidėdavo kaimo pradžioje ir užsibaigdavo maro kapinaitėse.
Kryžiavos dienos, skirtingai negu gegužinės pamaldos, šiandien jau mažai kur prisimenamos. Kuo jos išsiskyrė mūsų liaudiškojo pamaldumo papročiuose? Agronomas, rašytojas Mikalojus Katkus, pagarsėjęs savo memuarine apysaka „Balanos gadynė“, taip yra aprašęs jo jaunystėje buvusias populiarias kaime vadinamąsias „kryžiavas dienas“ – tradiciją, kuri kaime prasidėdavo šeštąjį pirmadienį po Velykų: „Šokau iš lovos ir pamačiau reginį: kiemas, gatvė, sodas pilni klūpančių žmonių – senų, jaunų, vyrų, moterų išeiginiais rūbais pasirėdžiusių. Visi, atsigręžę į kryžių, gieda litaniją. Buvo tai pirmoji kryžiavos diena“ („Liaudies kultūra“, 1995, Nr. 5).
Gegužinės pamaldos bažnyčioje pirmadieniais ir antradieniais vyks 11.45 val., trečiadieniais–šeštadieniais – 17.45 val., sekmadieniais – po sumos.
1 d. – VI Velykų sekmadienis. Motinos diena
Jn 14, 23–29: „Šventoji Dvasia viską primins, ką esu jums pasakęs.“
8 d. – VII Velykų sekmadienis. Kristaus Žengimas į dangų (Šeštinės)
Lk 24, 46–53: „Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų.“
15 d. – Sekminės
Jn 20, 19–23: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“
22 d. – Švenčiausioji Trejybė
Jn 16, 12–15: „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano. Dvasia ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“
29 d. – Devintinės. Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas
Lk 9, 11b–17: „Visi pavalgė iki soties. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių likučių.“
