Neseniai Rietavo miškų urėdu tapęs Vaidotas Šliogeris jau ketvirtį amžiaus laisvalaikiu nešiojasi šautuvą. Yra medžiojęs Šiaurėje tetervinus ir kurtinius. Ten patiesė mešką, o Bolivijoje – ne vieną kaimaną.
V. Šliogeris turi sumedžiojęs įvairių trofėjų. Tačiau, kaip pats patikino, būdamas gamtininkas, o ypač dabar, ne itin noriai bekelia šautuvą į žvėrį. Taip sakant, išblėso jaunystės įkarštis, be to, tapus urėdijos vadovu darbo krūvis padidėjo. Nors azartas gerokai sumažėjęs, bet teigė, kad medžioklė jam – tai bendravimo forma, tik visai nebūtina patiesti žvėries. V. Šliogerio manymu, beprotiškas medžiotojų noras sumedžioti kokį nors žvėrį gali privesti prie tos rūšies išnykimo. Kitas reikalas, jei gamtoje atsiranda epidemija ir tenka kaip dabar mažinti šernų skaičių.
Vargiai rasi medžiotoją, kuris net retai į rankas bepaimdamas šautuvą neprisimintų buvusių neeilinių medžioklių. V. Šliogeris į būrelį įstojo dar būdamas studentas. Yra buvę, kad per medžioklės sezoną paguldė daugiau kaip dvidešimt šernų. Pastaruoju metu jį labiau domina stirninų medžioklė.
Šių žvėrių medžioklės niekaip nepalyginsi su medžiokle džiunglėse. Ten, pasak urėdo, pavojai tyko kiekviename žingsnyje. Ir šautuvą turintis medžiotojas gali gauti galą. Bene pavojingiausia Amazonės pakrantėse. Susiruoši iš valties medžioti kaimanų, o kol iki jos nueisi, gali pats tapti medžioklės objektu – užpuls aligatorius ar krokodilas. Pavojus tyko ir vandenyje. Iškrisi iš valties – tuoj pat prisistatys piranijos. Pačiose džiunglėse V. Šliogeriui teko medžioti penkias dienas. Ten pilna jaguarų, kurie irgi gali panorėti sudraskyti žmogų, ypač jei pasitaikys susidurti su jauniklių turinčia patele. Apie tai pagalvojęs tuoj pat pasidžiaugi, kad pas mus medžiotojų tyko mažiau pavojų.
V. Šliogeris yra „Šilalės“ būrelio narys.
medžiotojai jau ir taip yra pražyvę