Einant kiemais po kojomis taip mirga lapai, kad nuo jų auksinio spindėjimo įskausta akys. Vakarai jau vis ilgyn, o rytais vėliau aušta. Vis dažniau pasitaiko progų pasilikti su savo mintimis vienam ir pagalvoti – ką nuveikei per savo gyvenimą ir ar beliko laiko dar ką nors nuveikti?..
Neseniai teko vakaroti mažai pažįstamų žmonių būryje. Prisiminta jaunystė. Viena jau gerokai pagyvenusi dama ėmė pasakoti apie vaikystę ir mažai kam pažįstamus savo gimines. Šeimininkas, supratęs, kad moters prisiminimams nepakaks viso vakaro, mandagiai pasiūlė prisiminti pirmąją meilę. Visi pralinksmėję ėmė linkčioti galvomis, ir vos ne kartu užvirė kalbos. Kambaryje tapo jaukiau, linksmiau, pasigirdo juokų ir pokštų. Niekas nesvarstė, ar pasakotojų nuotykiai buvo tikri, ar išgalvoti, svarbu, kad šmaikštūs, juokingi. Rodos ir patalpa, kurioje buvome susirinkę, tapo šiltesnė, jaukesnė.
Pagalvojau, kad meilė – bene vienintelis žodis, kuris visus nuteikia teigiamai, kad tai – įdomiausias, mieliausias mūsų gyvenimo tarpsnis.
Neseniai lankiausi pas kaimo žmones, kurie buvo ką tik atšventę savo auksines vestuves. 50 metų nugyventi drauge – tai ne vasarą pereiti bulvių lauką. Vienas per kitą pasakojo, kaip susitiko kaimo vakarėlyje, kaip vienas nuo kito negalėjo akių atitraukti ir vis šelmiškai juokėsi, tarsi gyvenime jokių rūpesčių neturėję. O buvo tų rūpesčių rūpestėlių…
Kaip tik viešėdama pas juos, patikėjau, jog pats gražiausias dalykas gyvenime yra meilė. Net ir labai darganotą rudenį… Jei jos nepatyrei – savo gyvenimo kaip ir negyvenai…
