Ko gero, šiomis dienomis nesutiksime nė vieno, kuris nors akies krašteliu nežiūrėjo ar viena ausimi nesiklausė, kaip Lietuvos sportininkams sekasi Olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire. Kol kas gerų žinių nėra. Tačiau ne veltui sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Tiesa, didžiausia viltis – auksinė žuvelė Rūta Meilutytė – savo pasirodymą olimpiadoje jau baigė ir… Be medalio. O tiek kalbėta, tiek tikėtasi...
Ko tik nenutinka gyvenime. Įsivaizduoju, su kokiu jauduliu jaunoji sportininkė nėrė į vandenį ir su kokiu skausmu pasiekė finišą. Nenuostabu, kad ir ašarų suvaldyti nepajėgė. Tiesą sakant, išgirdusi, kad R. Meilutytė nepelnė jokio medalio, pamaniau, kad interneto komentatoriai sulygins ją su žeme, ant jos galvos išpils tiek pamazgų, jog per mažai nepasirodys. Ir ką? Likau maloniai nustebinta: dauguma plaukikei dėkojo ir ramino ją dėl nesėkmės. Kažin ar mūsų tauta pradėjo sąmoningėti, ar tie piktieji nespėjo pykčio išlieti? Asmeniškai aš pati nematau jokios tragedijos, juk negali sektis visada. Mano manymu, sportas – tikrų tikriausia loterija: sėkmė lydi arba ne. O klaidų padarome kiekvienas. Tad, kaip sakoma Šventajame Rašte, tegul pirmas akmenį meta tas, kuris be nuodėmės.
Kaip ir sakiau, viltis visada yra. Ne viena olimpiada parodė, kad sužimba niekieno nematyta žvaigždė – be garsių kalbų ir lozungų ima ir nušluosto nosį kitiems. Tad, kol neužgesinta olimpinė ugnis ir visi medaliai neišdalyti, nėra ko nusiminti ir aklai tikėti prognozėmis. Juk lengviau aukštumų siekti tiems, kurių neslegia spaudimas dėl olimpinio aukso.
Apie krepšininkus gal geriau nekalbėti. Pirmosios dvejos rungtynės gerokai ištampė nervus net ir ištvermingiausiems, kantriausiems sirgaliams. O prieš akis – dar ne viena kova. Gal ir gerai, kad rungtynės vyksta ne itin patogiu lietuviams laiku. Bent jau taip galima sutaupyti dalį nervų ląstelių. Nors tikiu, kad yra tokių aistruolių, kurie keliasi anksčiau ar miegoti eina vėliau, kad tik pamatytų savo komandos žaidimą. Kiek teko skaityti, sporto žinovai ir įvairiausio plauko analitikai Lietuvos krepšininkams jokio medalio neprognozuoja, bet ar visada galima tomis prognozėmis pasikliauti? Manau, kantriai, saugodami savo nervų ląsteles, laukime lietuvių startų ir galvokime optimistiškai. Sakoma, kad mintys materializuojasi. Jei visi programuosimės nesėkmėms, tai tik jos ir lydės.
Gaila, kad oras tai įtaigai nepasiduoda. Vasara į pabaigą eina, o normalios šilumos dar kaip ir nebuvo. Neskaitant tų dienų, kai svilino nepakeliamas karštis. Kažkada juokaudavome: „Vasara buvo, bet aš tą dieną dirbau.“ Kadangi sinoptikai šilumos ir toliau nežada, išlydėdami kolegas į atostogas tikrai neprašausime tradiciškai palinkėję, kad kelelis nedulkėtų.
