Artėjant gražiausiai pavasario šventei – Velykoms, daugelis atsigręžia į protėvių puoselėtas tradicijas: ieško būdų, kaip papuošti namus, mąsto, kuo pavaišins namiškius ir margučių ridenti susirinkusius kitus artimuosius. Jau 22 metus Šateikių seniūnijoje, rašytojos Julijos Žymantienės-Žemaitės gimtinėje Bukantėje, šeimininkauja ir svečius priima Žemaičių dailės muziejaus darbuotoja Laimutė Arlauskienė. Labiausiai muziejininkė yra pagarsėjusi burnoje tirpstančiais savo sūriais, tradiciniu kastiniu. Tad apie darbą rašytojos gimtinėje, pomėgį gaminti ir kalbėjomės su ja.
– Kaip gimė mintis Bukantėje organizuoti edukacines programas, rodyti, kaip gaminamas sūris, kastinys?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad užsukusiuosius į rašytojos muziejų vaišindavau sūriu ir arbata. Vėliau prisidėjo kastinys su karštomis bulvėmis. Pamačiau, kad domimasi, kad žmonėms patinka. Pagalvojau, o kodėl nebūtų galima parodyti, kaip tie valgiai atsiranda ant stalo, kokį kelią jie nueina?
– Ar kastinys ir sūris yra dažni svečiai ir ant Jūsų namų stalo?
– Taip. Kastinį suku gal nuo aštuntos klasės. Dabar, kai jau pati turiu anūkų, į atmintį pradeda plaukti prisiminimai, kaip mama ruošdavo kopūstus, virdavo įvairias košes, raugdavo burokėlius. Tad ir aš taip gaminu. O ir norintiesiems išmokti negaila parodyti. Žinote, tos programos su natūraliais kaimiškais produktais, jų kvapas, skonis, ketaus puodai, mediniai šaukštai patinka ir vaikams, ir suaugusiesiems. Nežinau, iš kur jie sužino, bet būna, kad skambina ir prašo suruošti žemaitiškas vaišes.
– Spausdama sūrį, sukdama kastinį leidžiate tik pažiūrėti ir paklausyti ar duodate ir patiems pabandyti?
– Žinoma, jei tik nori, visada leidžiu pabandyti. Štai neseniai buvo atvykę mokytojai iš Gargždų. Mes kastinį sukome, galima sakyti, su dainomis ir šokiais. Prisukome tiek, kad ir pasivaišinti užteko, ir dar į namus išsivežė. Būna, kad grįžę iš edukacinio užsiėmimo skambina ir tikslinasi, kaip ką daryti.
– Iš kur sulaukiate lankytojų, norinčių pamatyti, kaip gaminami žemaitiški patiekalai?
– Sunku ir pasakyti. Iš pradžių daugiausia važiavo iš Žemaitijos, bet po to, kai per televiziją parodė žinomą moterį, apsilankiusią pas mane, tai į edukacinį užsiėmimą užsirašo ir aukštaičių, ir suvalkiečių. Jau dabar norinčiųjų prisiregistravę iki liepos mėnesio. Na, žinoma, apsilanko ir užsieniečių. Neseniai buvo mokinukai iš Lenkijos, Graikijos, Portugalijos. Yra buvę ir iš Izraelio bei dar iš kitų šalių.
– O kokia tarme vedate kulinarijos pamokėles?
– Visada kalbu tik žemaitiškai. Man juokinga, kai vienas žodis žemaitiškas, kitas – literatūriškas. Ir keisčiausiai man atrodo, kad visi supranta mūsų tarmę. O ir žmonėms patinka, kad kalbame tik savo tarme.
– Žinome, kad Jūsų sūriai paliko gerą įspūdį ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams. Kokį slaptą ingredientą dedate, kad jie tokie užburiantys?
– Sūrius darome kartu su vyru Algiu. Sakyčiau, kad tai jo „arkliukas“. Algis labai smulkmeniškas, tad visada stengiasi, kad sūris būtų ne tik skanus, bet ir gražus, kad visi krašteliai būtų lygūs. O kai gražu, tai ir skanu. Gaminimo technikos nepapasakosiu, bet pasakysiu, kad darome ne bet kaip, kad viskas būtų tinkamai, naudojame ir termometrus. O sūrių tikrai nemažai į užsienį iškeliavę. Dažnai atostogų grįžę emigrantai prašo suspausti sūrį ir veža jo lauktuvių.
– Kiek per dieną priimate grupių?
– Būna ir viena, ir trys. Dažniausiai užbaigusi darbo dieną ir grįžusi namo ruošiuosi kitai ir kartais užtrunku iki vėlumos. Tad į darbą ateinu su krepšiais ir grįžtu su krepšiais.
– Ar niekada nekilo mintis atsisakyti šio sumanymo ar bent jau sumažinti grupių skaičių?
– Buvo laikas, kai išvis norėjau mesti darbą, bet, kaip matote, likau. O atsisakyti edukacijos… Taip, buvau davusi naujametį pažadą to nebedaryti, tačiau… Nemoku atsisakyti ir vėl rašau eilę, vėl darau. Šiemet pradėjau svečius vaišinti įvairiomis košėmis, troškintais kopūstais.
– Tad, ko gero, nereikėtų nustebti, jei po kurio laiko išgirsime, kad Bukantėje Laimutė Arlauskienė moko ne tik kaip susukti kastinį, bet ir kaip išvirti gardžią košę?
– Nežinau, gal (šypsosi).
– Sakykite, o kokius burtus naudojate, kad norinčiųjų išmokti žemaitiškos virtuvės paslapčių vis daugėja?
– Nežinau, bet laikausi principo, jog viską reikia daryti taip, kad žmogus būtų patenkintas. Atvirai pasakysiu, kad per visus metus, kiek vyksta edukaciniai užsiėmimai, dar nė karto neteko girdėti blogo atsiliepimo. O gal man tiesiog sekasi, kad visos grupės, kurios atvažiuoja, visi žmonės tokie malonūs. Jei tik kelias būtų geras, manau, į Bukantę užsukančiųjų sulauktume gerokai daugiau.
– Žinome, kad Bukantėje vyksta ne tik kulinarinė edukacija, bet ir žvakių liejimo, rašymo su žąsies plunksna užsiėmimai, taip pat mokote pasidaryti įvairių grožybių namams. Iš kur semiatės idėjų?
– Viskas iš galvos. Idėjų internete neieškau. Tos mintys pačios į galvą lenda. Matyt, turiu ir kokią meninę gyslelę. Artimieji stebisi, iš kur aš tokia atsiradau. Juk esame penkiolika vaikų ir nė vienas kitas tokiais dalykais neužsiima. Patinka visokius niekučius daryti, bet kulinarija – man viskas.
– Ačiū už pokalbį.
