Kultūros vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Laikraštis „Plungė“ kviečia Jus diskutuoti apie kultūrą: ar šiais nuolatinės kaitos, modernėjimo, skubėjimo ir įtampos laikais mums vis dar svarbi kultūra, tradicijos, kūrybingumas, kokias vertybes puoselėjame patys ir kokias skiepijame savo vaikams, kokius prioritetus keliame ir t. t.? Šįkart mintimis dalijasi Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys, Plungės kultūros centro direktorius Romas MATULIS:

„Žiūrėdami į gražius aplinkos daiktus, pastebime jų harmoniją ir proporcijas, jie byloja apie tobulą pasaulio tvarką. Tai yra išorinis grožis. Tačiau grožis slypi ir kiekvieno žmogaus sieloje. Jis gali pasikelti į išorę, jeigu imsime įgyvendinti jį savo būtyje… Kas verčia mažutį grūdą užaugti dideliu augalu? …Aguona dygsta, skleidžia pumpurus, žydi ir vėl grįžta į dirvą tokiu pat pavidalu. Žmogus gali gimti skurde ir neapsišvietęs, tačiau mintimis, jausmais, poelgiais ir sprendimais jis vadovauja savo likimui“ (J. M. Templetonas, „Gyvenimo dėsniai“, 2010 m., 34 p.).
Žmogaus vidinis grožis, vertybių sistema, sėkmingas bendruomenės kultūros perėmimas ir harmoninga branda priklauso nuo kultūrinės-socialinės terpės, kurioje jis auga ir bręsta. Kiekvienam žmogui bendravimas ir ieškojimas bendraminčių yra užkoduota nuo gimimo, todėl jis būtinai ieškos grupės, kurioje realizuos save, savo pomėgius ir poreikius, siekius ir svajones, perimdamas aplinkos elgsenos kultūrą augs ir formuosis. Nuo to, į kokią aplinką žmogus pateks, kokios kultūros veikiamos subręs jo vertybės, priklausys tai, kokį bendruomenės narį turėsime šalia savęs.
Šiuo vartotojiškumo, nuolatinio skubėjimo, kasdieninės kovos už būvį ir išgyvenimą, nepasitikėjimo ir nežinios dėl rytdienos laikotarpiu didžiausią teigiamą vaidmenį žmogui gali atlikti kultūra, kuri garantuotų ne tik visavertį buvimą, gyvenimo kokybę, kūrybiškumo ugdymą, bet ir sudarytų tinkamą emocinį foną apskritai. Kultūra ir kokybiška kūrybiškumą ugdanti aplinka yra nepaprastai veiksminga priemonė asmenybės formavimuisi ir pilietinei brandai. Įsitraukimas į kultūros kūrimą, kultūrinę saviugdą ar tiesiog kūrybišką veiksmą nėra sietinas su tapimu vienos ar kitos srities menininku. Kultūros ir kūrybiškos aplinkos išugdyta asmenybė bus ne tik puikus menininkas, bet ir verslininkas, mokytojas, teisininkas ar kitokios srities profesionalas. Kūrybiškumas – viena labiausiai vertinamų sociokultūrinių charakteristikų, nes kūrybinio potencialo sankaupos gali reikšmingai keisti ir visą socialinę aplinką.
Kultūra mūsų aplinkoje reiškia ir talpina savyje labai daug. Tai ne tik menas ar jo produktų ir paslaugų vartojimas. Kultūra – tai mūsų elgsena, kalba, tarpusavio santykiai, požiūriai, mentalitetas, istorija, savo kilmės suvokimas, tolerancija, bendravimas ir t. t. Kultūrinių apraiškų ir kultūrinės aplinkos įtaka ypač svarbi mažoms valstybėms ir mažoms bendruomenėms. Kiek ši kultūrinė aplinka teikia visavertį pasitenkinimą ir kuria saugumo jausmą, tiek joje ir gera gyventi. Jei žmogų supa jo prigimčiai artimi ir priimtini santykiai, atidumas, pagarba, jis visada jausis oriai ir brangins tą aplinką, kurioje gyvena, dirba, kuria, augina vaikus, stato namus, dėlioja savo ateities planus. Tai visa apimančios kultūros nuopelnas.
Kultūros vertybėmis prisodrintą gyvenimą gyvenantis žmogus niekada nepakels rankos prieš silpnesnį ar nepajėgiantį savęs apginti, niekada neįžeis kaimyno ar kitokias vertybes išpažįstančio, o juolab niekada savo veikimu ar neveikimu nesuteiks skausmo kitam. Mūsų tėvai ir seneliai dažnai kartodavo: „Vaikeli, nesielk su kitu žmogumi taip, kaip nenorėtum, kad jis su tavim elgtųsi.“ Štai ir be jokių didelių samprotavimų ar teorinių išvedžiojimų paprastas žmogus savo jausena nusako mums visiems tikrąjį kultūrinį visų bendruomenių pamatą. Todėl nepaprastai svarbu kiekvienam iš mūsų, net jei patys sau dėl vienokių ar kitokių priežasčių to negalėjome leisti, pasirūpinti bent savo vaikais, kad jie dalyvautų kokybiškame kultūriniame veiksme, burtųsi į kūrybiškumą ugdančias bendruomenes, kurios ne tik moko, suteikia pažinimą, bet ir brandina. Jei šiandien mūsų aplinkoje įsigali kultūrinis primityvizmas, diletantiškas maivymasis ir televizinės antikultūrinės apraiškos, dėl to esame kalti tik mes patys. Niekas neateis ir neparodys tiesos kelio. Kelio turime ieškoti patys ir tas kelias gali būti kultūra.
Kultūrinis generatorius ir variklis dažniausiai yra visiškai ne materialinis pamatas ar besiklostančios socialinės aplinkybės, o teigiamas pagarbus požiūris. Kultūrą dažniausiai kuria žmogus, todėl teigiamas požiūris į žmogų, žmogų kūrėją leidžia tam kūrėjui visavertiškai kurti ir savo kūrybos vaisiais vesti paskui save kitus praturtinant jų kasdieninį gyvenimą kultūra. Kuo daugiau kiekvienoje bendruomenėje gyvens ir kurs tikrų kūrėjų, tuo bendruomenės socialinė aplinka darysis prasmingesnė, visavertiškesnė ir saugesnė.
Lietuva yra nedidelė šalis, tačiau ji labai įvairi ne tik savo reljefu, kraštovaizdžiu, ekonominiais pasiekimais, demografine situacija, bet ir socialine bei kultūrine būsena. Šios būsenos savitumo garantai yra kiekvieno regiono skirtingi tautiniai kostiumai, kulinarijos paveldas, papročiai, tarmės ir patarmės, tautosaka, tautodailė, mėgėjų menas ir kita liaudies kūryba. Tai mūsų kultūros reiškiniai, kurie ir sąlygoja mūsų socialinę aplinką, kasdienio gyvenimo kokybę ir pasitenkinimą tuo, kad gyvename savo žemėje. Kintant galimybėms ir tobulėjant šiuolaikinėms technologijoms turi keistis kultūros formos, bet turinys turi išlikti. Kultūra užtikrina ir šalies valstybingumą bei išskirtinumą. Todėl kultūra turi tapti ne tik kasdienine kiekvieno žmogaus norma ar mažos šalies regionų savitumo pagrindu, bet ir visos šalies realiu prioritetu.“