Skambant šiems dainos žodžiams, birželio 14-osios – Gedulo ir vilties dienos – vakarą 1941-ųjų ir vėlesnių metų tremtį išgyvenę plungiškiai ir jų artimieji Plungės geležinkelio stotyje ant bėgių dėjo gėles, degė žvakes, sustoję dalijosi prisiminimais.
Kiekvienų metų birželio 14-ąją Plungės kultūros centras plungiškius pakviečia į renginius, skirtus Gedulo ir vilties dienai paminėti. Kasmet prisimenama 1941-ųjų birželio
14-oji, kai Maskvos įsakymu trečią valandą nakties buvo pradėti masiniai Pabaltijo šalių gyventojų trėmimai į Sibirą. „Juodąjį birželį“ į atšiaurius Sovietų Sąjungos regionus gyvuliniais vagonais buvo išvežta dešimtys tūkstančių lietuvių, didžiajai daliai jų nebuvo lemta ten išgyventi…
Minėjime Plungės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Mindaugas Jurčius kalbėjo: „Sovietai lietuvių ir kitų tautų žmonių trėmimams ruošėsi iš anksto. Jie siekė atsikratyti visų, galinčių pasipriešinti okupacijai, ir įbauginti likusiuosius. Trėmė patriotus ir šviesuomenę – tuos, kurie mylėjo Lietuvą ir tikėjosi į ją grįžti. Tremtiniai būtų atidavę viską, kad tik galėtų parvykti namo, tad dabar sunku suprasti tuos, kurie savo noru emigruoja iš gimtos šalies. Žinoma, jie išvyksta ne gyvuliniais vagonais, o prabangiais lėktuvais. Daugelis neplanuoja sugrįžti…“
Kunigas Alvydas Vaitkevičius dėkojo žmonėms, kurie už tremtinius ir politinius kalinius meldėsi Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, o po šv. Mišių susirinko į vietą, iš kurios 1941-aisiais judėjo į nežinią išvežamų žmonių prigrūsti vagonai. „Jie buvo tremiami vargui, kančiai ir mirčiai“, – sakė dvasininkas.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Plungės filialo pirmininkė Aniceta Grikšienė susirinkusiesiems priminė, kad birželio 14-oji – Pabaltijo valstybių netekčių diena. „Ši data pačiu žiauriausiu būdu į mūsų atmintį įrėžė gedulą, o kartu – ir viltį. Gedulas lydėjo visus, kurie buvo išplėšti iš tėviškių, gabenami į nežinią, praradę jaunystės svajones ar ramią senatvę. Tolimojo Sibiro platybėse lietuviams, kurie nežmoniškai sunkiai dirbo ir vieną po kito laidojo savo artimuosius, išgyventi padėjo viltis. Tikėjimo vedami net ir ten žmonės tuokėsi, gimdė vaikus ir tikėjo šviesesne jų ateitimi“, – mintimis dalijosi A. Grikštienė, tremtinius ir jų vaikus ragindama būti gyvuoju istorijos tiltu, neleidžiančiu tautai pamiršti skaudžiausių Lietuvai įvykių.
Gedulo ir vilties dienos minėjimą vedė Plungės kultūros centro renginių vedimo ir organizavimo klubas „Menadė“, patriotiškumo kupinas dainas „Rudens naktis sustojo“, „Raudoni vakarai“, „Laisvė“ dainavo plungiškės atlikėjos Gintarė Kriaučiūnaitė ir Asta Ruginytė, kurioms akompanavo Evelina Petruškevičiūtė. Tremtinių dainomis susirinkusiuosius graudino Plungės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tėvynės ilgesys“, vadovaujamas Rūtos Černeckienės.