Iš leidybai ruošiamos Kosto Slivskio knygos „Sumedžiok vilką…“
Ne tiek jau daug medžiotojų yra matę vilką. Iš per 30 tūkstančių gal tik keli šimtai. Tačiau yra ir tokių, kurie būdami vaikai regėjo pilkį laisvėje.
Telšių miškų urėdijos Mostaičių girininkijos girininkas Petras Budvytis vaikystę praleido Užpeliuose (tuomet – Plungės r.), prie Minijos ir Palos upių. Ten greta yra didžiulis Deksnės miškas, per kurį tekdavo eiti į mokyklą. Turbūt nėra vaiko, kuris neprisibijotų susitikimo su vilku. Tačiau užpeliškiai į mokyklą traukdavo visu būriu (gal 20–30) ir apie šiuos plėšrūnus net nepagalvodavo. Jie keldavo tokį triukšmą, kad žvėrys dingdavo iš miško. O kad pilkių toje vietoje būta, pamatė per Patyrių durpyno gaisrą.
„Kai tas durpynas degė, buvau gal dešimties metų. Nuo jo užsiliepsnojo ir miškas. Mačiau, kaip iš jo per laukus link Minijos paupių bėgo žvėrys. Gal kokie aštuoni briedžiai išlėkė iš degančio miško, šernų bandos, stirnų būreliai. O paskui išvydau bėgančią gaują vilkų. Nuo tada atsirado baimė, kad į mokyklą einant jie mus užpuls.
Kai mokiausi Miškininkystės technikume ir Purvaičių girininkijoje atlikau praktiką, girininkas Aleksandras Grigaitis (vėliau tapęs Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku bei medžioklės žinovu – aut. past.) pasiūlė kartu ankstyvą rytą patykoti vilkų. Aš tada dar nė medžiotoju nebuvau, bet pasiūlymas sudomino.
Buvo dar tamsu, kai atvažiavome į numatytą vietą, per kurią, kaip patikino A. Grigaitis, dažnai traukia vilkai. Sugulėme pagriovyje. Aš buvau tik dėl kompanijos ir net užsnūdau. Po kurio laiko girininkas man kumštelėjo ir sušnabždėjo, jog per pievą eina šernai. Jis atsistojo ir pašvietė į juos prožektoriumi. Tada iš nuostabos sukliko: „Vilkai!“, ir paleido šūvį. Šautasis krito vietoje. Kitą šūvį paleido į antrą, jam irgi kliuvo, nes sukaukė. Paskui ieškojo to antrojo ir atrado begulintį. Vilkų buvo penki“, – tą medžioklę prisiminė Petras.
Kai tapo medžiotoju, Petras įsigijo jagdterjerą. Jau dirbo Stalgėnų girininkijos girininku. Į medžioklę atvykdavo miškininkų iš Vilniaus. Reikėjo turėti savo šunį. Dabar Petras tikina, jog tas „jagas“ varė vilką, nes miške pakėlė didžiausią triukšmą.
„Šuns skalijimas artėjo. Medžiotojų linijoje stovintis kaimynas ėmė rankomis mojuoti. Iš tolo jis pamatė vilką. Man pilkis išlindo už kokių 20–25 metrų. Priekyje – „jagas“, aš pyliau į tą vilką ir nepataikiau – „kapitaliai“ prašoviau. Ko gero, dėl to, kad sutrikau jį pamatęs. O „jagas“ tuoj pat kibo į šerną. Abu vėl bėgo pro mane, tuo pačiu vilko prabėgtu taku. Tą tai patiesiau vietoje“, – pasakojo apie aną medžioklę P. Budvytis.
Stalgėnų kaime vilkai sudraskė avį. Apie tai pasakė pas Petrą atvykęs vietinis gyventojas ir paprašė eiti pasaugoti. Retas medžiotojas atsisakys patykoti vilką.
„Buvo gal liepos mėnuo. Tada vilkus medžiojo visus metus. Jie avį buvo visai ištampę. Radau tik kelis kruvinos mėsos gabalus. Netoli trobos – beržas. Įsitaisiau ant šakos. Šeimininkas dar pasiūlė atvesti aviną – esą vilkai tuoj pat prisistatys. Pririšome. Tas avinas bliovė be perstojo. Nieko negirdėti. Save kvailiu vadinau, kam aviną netoli beržo pririšome. Apie dvyliktą nakties jis nutilo. Lyg kas būtų radiją išjungęs – jokio garselio. Avinas vis žiūrėjo į durpyno pusę. Išgirdau, jog toje pusėje kaulus triauškina. Matyt, dar buvo koks gabalas avelės likęs. Be šautuvo būtų nejauku klausytis tų garsų. Mąsčiau, kad gal ateis arčiau. Vilkas nesirodė. Sumečiau, kad paėdęs gali nueiti šalin, tad ėmiau ir pašviečiau prožektoriumi. Atstumas buvo koks šimtas metrų. Vilkas šoko bėgti ir pasuko skersai, vis arčiau manęs. Na, pamaniau, reikia šauti. Karabinų medžiotojai dar neturėjo, lygiavamzdžiu iš tokio atstumo vargiai pataikysi. Paskui nustačiau, jog šoviau iš 76 metrų atstumo.
Po šūvio vilkas cyptelėjo. Prožektorius užgeso. Nuėjau apžiūrėti vietos, kur šautasis nulėkė. Radau kelis kraujo lašus. Tada išsigandusį, jokio „beee“ nebesakantį aviną nuvedžiau į tvartą ir patraukiau ieškoti vilko – gal guli kur nuvirtęs. Neradau.
Išaušo. Visa naktis be miego. Reiktų dar eiti ieškoti, juk kraujo buvo, tad vilkui tikrai kliuvo. Bet jau tiek išvaikščiota…
Apie pietus atbėgo avino savininkas, miško darbininkas Eglinskis. Jis atvedė į pievą pririšti karvę ir joje rado begulintį tą vilką. O aš miške ieškojau…“ – apie šią bemiegę naktį pasakojo miškininkas. Tačiau vilkas buvo sumedžiotas!
Antrasis P. Budvyčio vilkas sumedžiotas vos ne kaip anekdotinėje situacijoje.
Vilkai papjovė medžiotojo ir policijos įgaliotinio apie 300 kilogramų sveriančią telyčią. Nuspręsta, jog tik gauja galėjo įveikti tokio svorio gyvulį ir dar vos ne visą suėsti. Tai buvo 1995-ųjų spalio 9-ąją, o kita diena – Petro gimtadienis, todėl jis tiksliai atsimena datą.
„Jau buvau tykodamas sumedžiojęs vilką. Nusprendėme pasidaryti laikiną bokštelį. Sutarėme, jog jame reikia sėdėti nuo kokios 7–8 valandos vakaro. O kokia liūtis tą vakarą buvo – peršlapome kiaurai, tad sulipome į mašiną. Privažiavome arčiau tos vietos. Sėdime ir laukiame. Lietus pila kaip iš kibiro. Po kurio laiko, jau sutemus, pašviečiu – nebėra telyčios nė likučių. Ką darysi, lipu iš mašinos apsidairyti. Paeinu ir šviesdamas matau, kad vilkai pavilkę telyčią už krūmų, net penki ją ėda. Šoko pilkiai bėgti. Pyliau šūvį, ir vienas krito vietoje. Trenkiau ir į antrą, bet nepataikiau.
Nuo tada, kai ėmiau dirbti Mostaičių girininkijos girininku, vilkus yra sumedžioję Kazimieras Dobrovolskis, Juozas Nezabitauskas. Į vilką yra šovę Eugenijus Kiudelis ir Alvydas Vengalis, bet nepataikė.
Panašių atvejų galiu išvardyti daug. Kartą buvome apsupę penkis vilkus. Aš tiksliai nustačiau dienojimo vietą, bet šūviai ėjo pro šalį.
Būdavo, iš ryto apeini savo girininkijos miškus ir sniege aptinki šių plėšrūnų pėdų, tad belieka surinkti medžiotojus.
Kartą spalį laukuose pamačiau vilkų papjautą karvę. Sutariau su savininku ir ją nutempiau prie savo bokštelio. Po kiek laiko atvykęs matau, jog ji gerokai apgraužta. Reikia tykoti, o gal pasirodys pilkiai.
Mašiną palikau tolėliau. Užlipu ant kalniuko ir per šautuvo optiką žiūriu į karvės pusę. Regiu, jog atsistojęs vilkas nubėgo – nespėjau paleisti šūvio.
Kitą vakarą aš vėl prie karvės. Sutemo. Girdžiu, kad graužia kaulus. Reikia šviesti. Blykt. Buvau su kombinuotu šautuvu ir, pasiutimas, ne tą gaiduką paspaudžiau, o vilkas buvo už kokių 80 metrų. Aišku, kad su grankulkėmis iš tokio atstumo nepataikysi.
Paskui prie tos karvės vis penki vilkai ateidavo. Apsupome mišką. Tada vienuolika šūvių į vilkus paleido medžiotojai, o pasisekė tik Nezabitauskui. Jis paguldė atsiskyrusį nuo gaujos. Šūvių daug, o krito vos vienas. Daugelis, pamatę vilką, susijaudina ir deda pro šalį. Sumedžiok tą vilką, kad gudrus…“ – medžioklių įspūdžiais dalijosi girininkas.
Pasak P. Budvyčio, nėra metų, kad nepamatytų vilkų. Vis pasirodo kas dvi savaites. Jie turi savo teritoriją ir suka ratu. Yra matęs ir tris, o 2015-aisiais – penkis.
„Mano, kaip girininko, nuomone, yra visiška nesąmonė, jog reikia riboti vilkų medžioklę. Tai itin gudrus žvėris. Jei jau taip būtina riboti, tai normą gal reikėtų nustatyti tik medžiojant su vėliavėlėmis ir tykant, o eilinėse medžioklėse su varovais neturėtų būti jokio ribojimo. Manau, vilkų sumedžiojame tik kokius 5 procentus nuo populiacijos. Tačiau turi būti tiksli apskaita, o jos nėra…“ – savo nuomonę išsakė patyręs medžiotojas P. Budvytis.
