
„Plungės“ laikraštis turi tradiciją – savo skaitytojams pristatome tuos, kurie, prenumeruodami mūsų laikraštį metams ar pusmečiui, laimėjo prenumeratos loterijos prizus. Vieną iš laimėtojų – kuliškę Birutę Karbauskienę – panorome pristatyti ne keliais sakiniais, o gerokai plačiau – straipsniu apie jos gyvenimą, darbą miestelio valgykloje, šeimininkavimą vestuvėse ir dabar einamas pareigas. O tos pareigos gana neįprastos – ji, kaip pati juokaudama sako, dešinioji parapijos klebono ranka, vadinamoji „pročka“.
Kuliškė Birutė prieš keletą mėnesių tapo našle. Taigi dabar gyvena viena. Tačiau nuobodžiauti jai nėra kada – reikia ir savo sodybėlę prižiūrėti bei aptvarkyti, ir parapijos maldos namais – Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia – pasirūpinti.
Kaip pasakojo pati ponia Birutė, visą amželį gyveno Kuliuose ir juodą darbą dirbo – kolūkio fermose, vėliau, net 26-erius metus, miestelio valgykloje. Iš pradžių – valytoja, paskui – bufetininke, o dar vėliau – ir virėja.
Pasikeitus laikams, valgykla buvo uždaryta. Netekusi darbo, Birutė sulaukė pasiūlymo – laikinai padirbėti bažnyčios varpininke. Bent jau tol, kol išgis viena iš nuolatinių. „Kai nuėjau, taip ir likau“, – pasakojo kuliškė. Tik tuomet buvo visas kolektyvas: dvi varpininkės, vargonininkas, zakristijonas, „pročka“ ir, žinoma, savas klebonas. Dabar jau visiškai kitaip – ir klebonas atvažiuojantis, ir iš kolektyvo viena Birutė belikusi.
Taigi moteris turi viską spėti, viską padaryti: ir bažnyčią išvalyti bei papuošti, ir išskalbti, ir varpais paskambinti. Vasarą ji ir gėlynus ravi, ir žolę nupjauna, žiemą tenka takus nukasti. Darbo moteriai netrūksta. Tiesa, anksčiau dar kasdien ir į šventas mišias reikėdavo skubėti, o dabar tik sekmadieniais arba – per laidotuves, metines, mirusiųjų paminėjimus.
O pietus sekmadienį klebonui ar tenka gaminti? Ponia Birutė sako, kad ne. Klebonėlis atvyksta, pasimeldžia ir išvyksta. Į kleboniją jis neužsuka ir pietų pagaminti neprašo. „Dabar aš nuo virimo ir kepimo jau galiu pailsėti. Ir gerai, nes per amžių tiek prie puodų prisistovėjau…“ – smagiai pasakojo kuliškė. Mat dirbo ne tik valgykloje, bet ir į vestuves bei įvairius balius šeimininkauti eidavo.
Anot moters, per daugelį metų jai teko gal kokių penkiasdešimties vestuvių svečius pamaitinti. Darbas nelengvas, be to, daug išmonės ir fantazijos tais laikais reikėjo. „Juk tokių produktų, kaip dabar, nebuvo. Paskersdavo kiaulę, veršį – ir gamink. O svečių būdavo daug“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Tačiau dabar ji nebešeimininkauja, paskutinės „gaspadinystės“ – gal prieš kokius penkerius metus. „Jau ir mes pasenom, ir vestuvių niekas namuose nebekelia“, – sakė B. Karbauskienė.
Vienas iš įdomiausių ponios Birutės užsiėmimų, kaip pati sakė, – skaityti jau daug metų prenumeruojamą „Plungę“. Moteris tikino laikraštį išskaitanti visą – nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Ir viskas jai esą įdomu. O beskaitydama neseniai ir savo pavardę aptiko – buvo įrašyta į loterijos laimėtojų sąrašą. Tai nudžiugo! Net patikėti buvę sunku, nes iki tol jokiose loterijose jai nesisekdavo – tik kartais „Teleloto“ du litus laimėdavo, bet daugiau – ničnieko.
Atsiimti laimėto prizo – 100 litų vertės čekio apsipirkti parduotuvėje „Vaivorykštė“ – Birutė atvyko ne viena. Kartu ir savo draugę bei kaimynę Rozaliją Bražinskienę atsivežė. Smagiai nusiteikusios moterys sakė drauge eisiančios į parduotuvę ir išsirinksiančios prekių – iškart už visą šimtinę, kad tuo pačiu atvykimu į miestą viskas būtų atlikta.