Norėdami tinkamai įvertinti Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimą turime prisiminti, kokiomis aplinkybėmis atsirado šio dokumento idėja ir kaip ir kur jis buvo visų Lietuvos Tarybos narių pasirašytas.
Vokiečių okupacinė valdžia tikėjosi, kad jai nereikės grąžinti Lietuvos teritorijos Rusijai, ir todėl norėjo visam laikui įsitvirtinti mūsų krašte. 1917 metais jau buvo aišku, kad Vokietija pralaimės Pirmąjį pasaulinį karą. Jų viltys, kad Lietuva liks jų sudėtyje, sumažėjo. 1917-ųjų pabaigoje vokiečių valdžia ėmė raginti Lietuvos Tarybą atsisakyti valstybinių ryšių su Rusija ir savo noru jungtis į vieną valstybę su Vokietija. Ji pripažinsianti mūsų šalies nepriklausomybę, jeigu Lietuva sudarysianti su Vokietijos imperija amžinus ryšius ir priimsianti siūlomas pašto, geležinkelio, karo ir muitų subendrinimo sutartis. Vokiečiai visais būdais spaudė Lietuvos Tarybą, kad gautų jos sutikimą, o nesutikus ėmė grasinti visam mūsų kraštui. Prieš derybas su Sovietų Rusija Lietuvos Brastoje Vokietijai parūpo išgauti Tarybos pareiškimą, kad ji nutraukianti valstybinius santykius su Rusija ir sutinkanti dėtis į amžiną ryšį su Vokietija. Tokį nutarimą Taryba gruodžio 11 dieną turėjo perduoti vokiečių karinei vadovybei.
Tam tikslui buvo sušauktas skubus Lietuvos Tarybos posėdis. Jis įvyko Vilniuje, Jono Vileišio bute Šv. Jurgio prospekte Nr. 24, nes čia ir anksčiau buvo rengiami posėdžiai. Gruodžio 10-osios vakare Tarybos nariai jau buvo apsvarstę pasiūlymą, reikėjo jį pasirašyti. J. Vileišis pasisakė prieš šį pasiūlymą ir nepasirašė. Jo nuomonę palaikė Stanislovas Narutavičius, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis.
Vokiečių valdžiai buvo įteiktas ne visų narių pasirašytas aktas, o tik pranešimas, kad aktas daugumos Lietuvos Tarybos narių buvo priimtas. Daugumos narių priimtas nutarimas turėjo būti vykdomas, todėl buvo sudaryta komisija, į kurią įėjo J. Vileišis ir keli kiti nariai.
Gruodžio 10 d. nutarimas buvo įteiktas vokiečių oberkomandai Kaune, bet apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą Vokietija nenorėjo girdėti. Paaiškėjo, kad tas popierius jai buvo reikalingas tik derybose su Sovietų Rusija.
Sugrįžus iš Kauno į Vilnių, Lietuvos Tarybos prezidiumas mėgino gauti narių sutikimą dėl amžino ryšio su Vokietija. Sutiko tik dvylika, o aštuoni buvo prieš. Visiems Tarybos nariams tos gruodžio 11 dienos aktas buvo nemalonus, todėl reikėjo jį panaikinti.
Akto panaikinimas įvyko praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams. Lietuvos Taryba jau buvo suskilusi. J. Vileišis, S. Kairys, S. Narutavičius ir Mykolas Biržiška nebesilankė Tarybos posėdžiuose. Tačiau ryšys tarp daugumos Tarybos narių ir atskilusiųjų buvo išlikęs. Atskilę Tarybos nariai pasiūlė be vokiečių valdžios žinios paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Šis dokumentas buvo vieningai pasirašytas ir iškilmingai paskelbtas. Tai įvyko Lietuvių Komiteto bute Didžiojoje gatvėje Nr. 30.
Lietuvos Taryba apsiėmė spręsti visos tautos likimą. Buvo pirmą kartą pavartota teisė naudotis apsisprendimu ir atsiremta į įgaliojimus, kuriuos išrinktai Tarybai buvo davusi Vilniaus konferencija 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis. Tik šiais sumetimais Lietuvos Taryba tautos vardu išdrįso pasakyti, kad ji nutraukia visus ryšius su Rusija, Lenkija, Vokietija. Taryba pareiškė, kad ji kuria demokratiniais pamatais sudarytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.
Taryba nenorėjo nustatyti pačios Lietuvos santvarkos. Ji paliko tai išspręsti būsimajam Lietuvos Steigiamajam Seimui kaip visos lietuvių tautos atstovui.
Nepriklausomybės Aktas nustatė svarbiausias gaires, kuriomis Lietuvos valstybė turėjo būti tvarkoma. Šalies vystymosi gairės atrodė šventos, neliečiamos. Šiandien, po 100 metų, matome, kad mintys keičiasi, ir ieškome naujų krypčių. Tačiau viena yra aišku: 1918 metų vasario 16 dienos akte fiksuotieji valstybinės santvarkos dėsniai atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę.
