Plateliuose esančioje dvaro sodyboje, kurios ištakos siekia net XVII amžių, bus įkurtas tradicinių amatų centras. Jame kiekvienas norintysis galės gilintis į dar protėvių puoselėtus amatus: drožybą, pynimą ar audimą.
Apie 1680 m. Platelių dvaro sodyba iš Šventorkalnio pusiasalio persikėlė į dabartinę vietą Platelių miestelyje. 1797 m. Rusijos caras Pavlas I Platelių dvarą dovanojo grafui Augustui Šuazeliui-Guffje (de Choiseul-Gouffier), buvusiam Prancūzijos pasiuntiniui Konstantinopolyje, diplomatui ir archeologui, Prancūzijos revoliucijos metu radusiam prieglobstį Rusijoje.
1818 m. Oktavijus Šuazelis vedė Sofiją Tyzenhauzaitę – energingą, veiklią aukštuomenės damą, artimai bendravusią su Napoleonu ir Rusijos caru Aleksandru I. Jos sumanymu buvo perstatyti Platelių rūmai. Prancūzijos pilietybė apsaugojo nuo žemės reformos, tad tarpukariu tai buvo vienas iš didžiausių Lietuvos dvarų.
Platelių dvaro sodyba užima gana nemažą plotą. Iki šiol išlikęs gražus, sutvarkytas peizažinis parkas, tvenkiniai, yra saugomi trys gamtos paminklai: storiausias Lietuvoje „Raganos“ uosis (kamieno apimtis 7,2 m), liepa ir vinkšna.
Kaip pasakojo Žemaitijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė, iki šių dienų išlikusios dvaro arklidės, svirnas, rūsys, jauja. Dvaro lankytojai gali pasigrožėti svirne demonstruojamais tautodailės dirbiniais Užgavėnių tematika, archeologiniais radiniais iš Šventorkalnio, Pilies salos, taip pat galima apžiūrėti senovinius įrankius, namų apyvokos daiktus. Ateityje, po pastatų restauracijos, arklidėse planuojama įkurti Užgavėnių muziejų. Dvaro svirne ir rūsyje taip pat bus įkurtos parodų salės, jose bus demonstruojami amatai, veiks etnografijos ir archeologijos muziejai.
Tradicinių amatų centrą ketinama įkurti vadinamojoje dvaro svetainėje (rūsys). Čia būtų puoselėjami trys pagrindiniai amatai: medžio drožyba ir kryždirbystė, pynimas iš eglių karnų ir lazdyno plėšų bei audimas. Anot A. Kuprelytės, ypač daug dėmesio būtų skiriama pynimui, mat tai vienas iš labiausiai apnykusių tradicinių žemaitiškų amatų. Įdomu tai, kad iš itin stipriai supintų eglių šaknų padarytu dubeniu galima net vandenį semti.
Žinoma, šiais trimis amatais nebūtų apsiribojama – ateityje planuojama puoselėti ir kitus amatus, ypač jeigu atsirastų daug norinčiųjų. Ketinama rengti velykinių kiaušinių dažymo ar Užgavėnių kaukių darymo seminarus.
Amatų centre būtų įrengti keli kambariai svečiams, kad atvykusieji iš kitų Lietuvos kampelių, panorę išmokti vieno ar kito senovinio amato, turėtų kur apsistoti.
Gaila, bet šiandien dvaro sodyboje jau nelikę dvaro, oranžerijos, ledainės, kalvės, įvairių ūkinių pastatų. Tačiau yra vilties, kad kada nors jie vėl bus prikelti naujam gyvenimui.
