
2018 12 22
Parsiradęs iš medžioklės prie Tauragės, „Ąžuolo“ klubo plotuose, rašau dienoraštį. Turbūt „Plungės“ laikraščio puslapio „Gamta. Medžioklė. Žūklė“ skaitytojai pastebėjo, kad jau kelintame numeryje nėra mano dienoraščio. Kaip pradėjau nuo Šiaulių medžiotojų kasmet rengiamo Šv. Huberto dienos minėjimo Kurtuvėnuose, taip ir bastausi po medžiokles visoje šalyje – renku medžiagą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtai knygai apie medžiotojus.
Medžiojau įspūdingoje Labanoro girioje prie Kupiškio ir Skuodo rajone, Barstyčiuose. Pastaroji medžioklė yra jau tradicinė, į kurią susirenka Lietuvos medikai. Joje turėjo dalyvauti ir Plungės ligoninės direktorius Antanas Martusevičius, bet jam teko išvykti į kitą renginį. Taip pat medžiojau klaipėdiškių plotuose prie Varnių, dar dalyvavau mūsų rajone 35-ąjį kartą surengtoje pavyzdinėje medžioklėje. O dabar – prie Tauragės.
Nuo Tauragės iki pat Jubarko yra miškų masyvas. Bent jau toje vietoje, kur medžiojau, daugiausia pušys. Miškas neapsakomai gražus. Kvėpuoji grynu oru ir vis pagalvoji, kaip smagu gyventi, kas per mūsų krašto grožis. Ir Kalėdos šiemet su sniegeliu. Medžių šakos sniegu apdribusios. Dar pamatai kokį prabėgantį žvėrį ir niekaip neatsidžiaugi – juk tikrai nebūtina paleisti šūvio, nors tas žvėris medžiojamas. Jau eidamas į numerį išvydau keliuką perbėgančią šernų bandą. Knisliai nuskuodė į tą kvartalą, kuriame bus varoma. Keli šerneliai krito.
Per kitą varymą savo numeryje stovėjau prisiglaudęs prie kelis kartus už mane storesnės pušies iš varomo miško pusės. Seniai nustačiau, kad taip stovint, nors žvėrims turėtum būti matomas, yra atvirkščiai. Atėjo trys stirnos. Sustojo už kokių 15 metrų. Sukioja galveles ir klausosi varovų. Manęs nemato. Dar paeina kelis žingsnius ir vėl stovi. Šauk, jei nori, bet aš nenoriu – tegu sau gyvena.
Šiaip tai medžiotojai retai kada pasigaili šerno. O aš šioje medžioklėje vis tiek į didelį nešoviau, nors turėjau galimybę. Turi likti motininė banda. Viską išmedžiosi ir miškas liks tuščias, nebeturėsi jokio žvėries. Šernų, anot daugelio mano kalbintų Lietuvos medžiotojų, jau ir taip daug kur nebėra – išguldė maras.
2018 12 23
Vakar buvau Tauragėje, o šiandien vėl ten nukakau. Esu apimtas euforijos. Vietinis gydytojas, prisiekęs medžiotojas, gamtos žmogus Vaclovas Strauka taip prisijaukino šernus, kad be baimės sukinėjasi jų bandoje, net glosto, už uodegų patampo, ir tie nebėga šalin.
Tiesa, Vaclovas pistoletą visada turi patogiai pritvirtintą prie specialaus diržo. Tai, pasak jo, yra būtina. Juk žvėris neprognozuojamas. Ir šernai ne kokie aptvariniai (nors ir ten visko būna), o laisvėje gyvenantys, nežinia, kas kuriam šaus į galvą, ypač per rują, kai bandoje sukinėjasi kuilys ir atlieka giminės pratęsimo darbą.
Buvau apie tą medžiotoją girdėjęs, buvau matęs jį tarp šernų per televizorių, DVD filmuose, bet vis maniau, jog tai aptvariniai žvėrys, ir ilgai tuo netikėjau.
Nuvažiavome su Vaclovu į mišką, kur jis maitina šernus. Knislių nematyti. Vaclovas pašaukė: „Kriu, kriu, kriu, kriu, ateikit, valgyt atvežiau!“ Pakriuksėjo, pakriuksėjo ir ėmė lįsti iš tankmės į atvirą vietą kriuksiai.
Beje, į šėryklas ateina ir elniai. Ir tie nebėga pamatę Vaclovą. Bet iš mašinos man patarė nelipti – svetimas esu ir žvėrys išsibėgios, tad teko fotografuoti per atidarytą langą. Ir dar liepė nejudėti. Šernai nuo manęs sukinėjosi per metrą, o Vaclovas – tarp jų.