Šiuo metu į mūsų redakciją kone kiekvieną dieną užsuka prenumeratos loterijos laimėtojai. Džiugu bendrauti su šiais žmonėmis, malonu matyti jų besišypsančius veidus. Norisi tikėti, kad ir jiems apsilankymas pas mus palieka malonų įspūdį. Lyg balzamas redakcijos darbuotojų ausims skamba skaitytojų žodžiai apie tai, kad laikraštis jiems yra įdomus, kad čia netrūksta informacijos, kad su smalsumu perverčia kiekvieną puslapį. Naiviai tikiu, jog taip sakoma ne todėl, kad už laimėtą dovanų kuponą žmogui atsirado galimybė pripildyti maisto pirkinių krepšelį ar pasilepinti pramogomis, o todėl, kad išties esame tokie, kaip apie mus atsiliepia.
Sulaukti įvertinimo kiekvienam svarbu, kaip ir objektyvios kritikos. Tačiau kai kritikuojama ar pastabos teikiamos turint tikslą kitą sumenkinti, sutikite, nelabai gražiai atrodo. Nori nenori, bet ir vėl tokiu atveju mintys krypsta link mūsų politikų. Štai pastarųjų dienų aktualija: premjeras Saulius Skvernelis, kuris galiausiai oficialiai buvo paskelbtas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatu į Prezidento postą, vienoje iš savo prakalbų rėžė, kad esą pats laikas būtų „šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą“. Suprask, tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais, tik toks žmogus gali suprasti tokių pačių šeimų lūkesčius ir bėdas, suteikti žmonėms viltį. Suprask, tas žmogus esu aš, Skvernelis. Sakoma, kad meilėje ir kare – o politikoje bent jau žodžių karo tikrai netrūksta – visos priemonės galimos. Gal ir galimos, bet negi taip „kariaujant“ tampa nebesvarbu tai, kad išsakytos pastabos kitą menkina ir žeidžia? Bet turbūt tokia ta politika ir yra – be jokių skrupulų, kandi, be moralinių vertybių, nes norint pasiekti politikos Olimpą tiesiog kitoks negali būti, nes juk jei ne aš, tai mane sutryps kelyje link išsvajotųjų postų…
Akivaizdu, kad premjero pastaba buvo skirta toms moterims, kurių viena jau keletą pastarųjų metų yra tvirtai įkėlusi koją į prezidentūrą, o kita, panašu, atkakliai yra pasiryžusi tai padaryti artimiausiu metu. Juk abi šeimų nesukūrusios, bevaikės, abi karjeros siekiančios. O tai, kaip bando įteigti S. Skvernelis, juk tikrai didžiulis minusas. Nesutinku! Kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, kokią gyvenimo kryptį jis pasirenka. Niekam neturi rūpėti asmeniniai sprendimai dėl šeimos kūrimo, vaikų turėjimo ar neturėjimo. Ne visiems tai yra gyvenimo tikslas. Tuo labiau kad, nežinant žmogaus asmeninio gyvenimo „plonybių“, pastabos ta tema gali būti labai „ne į temą“.
Patiko žurnalistės Indrės Makaraitytės įžvalgos ta pačia tema, kur kritiškai žvelgiama į premjero pastabas apie šeimos vertybes ir žmonių kategoriją, kuri esą labiau supranta lietuviškos šeimos rūpesčius. „Kiek grybauskaičių ir šimonyčių, kitų profesionalių gabių moterų įvairiausiuose postuose nėra tik todėl, kad jų vyrai darė karjeras, o joms pačioms tiesiog nebeliko iš pradžių laiko, o paskui jau ir noro“, – svarsto I. Makaraitytė.
Suprantu, esame patriarchalinė visuomenė, kuriai vis dar neįtikėtina atrodo, kad gali moteriai rūpėti siekti karjeros aukštumų, o ne džiaugtis krykštaujančiais vaikais. Bet ar nuo to žmogus tampa mažiau supratingesnis ir vertesnis vadovauti valstybei?
