Rodos, taip ir matai, kaip iš vieno miško į kitą per pievą bėga briedis, kaip tau į liniją atitraška šernai, kaip pakrūmėmis skuodžia lapė stengdamasi išvengti medžiotojo šūvio.
Kaip sako savo 80-metį po savaitės švęsiantis Alfonsas Vaičekauskas, nors jo šautuvėlis jau ir tyli, tačiau sapnuose jis tebevaikšto žvėrių takais. Ir belieka jam palinkėti dar daug metų sapnuose regėti medžioklę.
Medžiotojo kelią prieš pusšimtį metų A. Vaičekauskas pradėjo Staneliuose, kur dirbo mokytoju, – buvo „Salantų“ būrelio medžiotojas. Kantautiškiai medžiotojai šį puikų žmogų sutiko priimti į savo tarpą.
Kiekvienam ateina ta diena, kai tave įveikia kokia liga ar tiesiog pasensti, jau neįstengi būti visaverčiu medžiotoju. Belieka džiaugtis tuo, kad daugybę metų būta nuoširdžių bendraminčių būryje, prisiminimuose lieka daug medžioklės dienų, patirtų nuotykių.
Nemažai metų A. Vaičekauskas išvaikščiojo žvėrių takais, nemažai laimikių patiesė. Medžioklė, anot jo, yra rimtas užsiėmimas. Tai ne tik noras paguldyti žvėrį, tai ne tik sportas, pomėgis, gamtos pažinimas. Medžiotojui būtina ir drausmė, tvarka, įsiklausymas sprendžiant medžioklės kolektyvo reikalus. Galiausiai – medžiotojas vaikšto su šautuvu, o tai kiekvieną įpareigoja padoriai elgtis gamtoje, būti nepriekaištingos reputacijos visuomenėje.
Už nuoširdumą, už tiesų žodį, už klube nuveikiamus darbus Alfonsas daug metų buvo renkamas kolektyvo vadovu. Tai itin sąžiningas žmogus, į klubo veiklą įnešęs didžiulį indėlį.
Alfonsas yra iš tų žmonių, kurie stengiasi nieko neužgauti. Nors visko pasitaiko tarp medžiotojų. Ima kuris nors ir patiesia žvėrį, kuris nemedžiojamas ar dar nėra pasiekęs brandos amžiaus arba neselekcinis. Alfonsas visada stengėsi gamtoje nepadaryti klaidos ir medžioklės plotus vertino kaip savo tvartą, kuriame būtina turėti motininę bandą. Jis labai gerbia žvėrį. Jo nuomone, jei maža tikimybė, kad pataikysi, nešauk.
„Gali tik sužeisti, ir žvėris ilgai kankinsis. Tada bent jau aš daug naktų nemiegodavau, vis dėl to išgyvendavau. Kai buvau jaunas medžiotojas, neretai apimdavo aistra. Būtina iš anksto įvertinti žvėrį ir tik tada kelti šautuvą. Jei kyla abejonė, geriau tegu tyli tavo šautuvėlis“, – sako A. Vaičekauskas.
Medžiotojais tapo jo sūnūs Saulius ir Dainius. Jie irgi jau turi ilgą medžiojimo stažą. Įdomu tai, kad medžiokle susižavėjo penkiolikmetė anūkė Kamilė. Mergina nemažai metų eina varove – žingsniuoja miškais aplink Kantaučius.
Apie Alfonsą galima kalbėti ir kalbėti, prisiminti medžioklėse jo patirtus nuotykius. Belieka jam palinkėti dar daug metų būti šiame pasaulyje ir kad medžioklė bent sapnuose jį vis aplankytų.
