Dievas kad davė, tai ir drėbtelėjo. Taip tautos išminčiai sako apie tuos, kurie turi išskirtinių gebėjimų. Lilija Švilpienė – viena tokių. Talento, ką ši moteris sugeba padaryti su adata ar vąšeliu, galima tik pavydėti. Tik kai sužinai, jog tas talentas visai ne atsitiktinis, o greičiausiai užkoduotas genuose, nuostaba kiek atslūgsta. Lilija – tekstilininkė, naginga rankdarbių meistrė.
Tiesa, dabar L. Švilpienę sutikti Plungėje galima ne taip ir dažnai. Jau daug metų ji gyvena svetur, laimės kartu su dukros šeima išvyko ieškoti į svečias šalis. Šiandien jos namai – Norvegija. Todėl džiaugiamės, kad nepraleidome progos gimtame mieste besisvečiuojančią Liliją pakalbinti, tuo labiau kad ji – viena iš Plungės rajono tautodailininkų sąjungos narių, kuriems šie metai išskirtiniai – jubiliejiniai. Lilija mini gražią 60 metų sukaktį.
L. Švilpienė – tekstilininkė. Jos kūryba reikalauja begalinio kruopštumo, atidumo, susikaupimo. „Čia jau mamos nuopelnai“, – atsako Lilija, paklausta apie savo gebėjimą siuvinėti kryželiu. Jos mama – plungiškiams puikiai žinoma ir pažįstama tautodailininkė Birutė Daukantienė. Turint namuose tokį pavyzdį esą sunku būtų buvę neužsikrėsti meile siuvinėjimui. Kai atsikėlęs matai mamą palinkusią prie siuvinio, kai namuose pilna įvairiausių siūlų, kruopščiai išsiuvinėtų staltiesių, rankšluosčių, natūralu, kad susidomėjimas atsiranda ir iš vaiko pusės. Dar ir dabar Lilija prisimena pirmąjį savo siuvinėtą saulėtekį, voratinklį. „Aišku, kai dabar pasižiūri, tai ten visokių įdomių dalykų gali pastebėti“, – nusišypso tautodailininkė, vertindama savo pirmųjų darbų „profesionalumą“.
Reikia pažymėti, kad siuvinėjimas Lilijos gyvenime didesnę vietą pradėjo užimti, kai ją likimas sugrąžino atgal į Plungę po nemažai metų, praleistų Vilniuje. Bet ir ten, sostinėje, prisimena mūsų pašnekovė, buvo metas, kai į rankas paimdavusi vąšelį ar virbalus. Būdavo, kad naginga moteris ne tik sau, bet ir kolegėms, draugėms numegzdavo kokią suknelę ar kostiumėlį.
L. Švilpienės namuose Plungėje jos talentą įrodančių darbų netrūksta: sienas puošia siuvinėti paveikslai, ne visi dar ir telpa. Apie kiekvieną jų menininkė turi ką pasakyti, žino jų atsiradimo istoriją. „Štai šitie, žirgai, yra vieni mano mylimiausių. Kiek jau kartų man siūlėsi šį paveikslą nupirkti, neparduodu, nes manau, kad antro tokio tikrai nepadarysiu“, – apie labiausiai širdį glostantį paveikslą kalba tautodailininkė.
Mūsų akiai kiekvienas Lilijos darbas įdomus ir, rodos, tikrai be galo sudėtingai padaromas. Tik ne Lilijai. „Nėra labai sunku. Kai pradedi siuvinėti, norisi kuo greičiau pamatyti rezultatą, todėl ir stengiesi nepaleisti rankdarbio iš rankų. Iš tikrųjų tai labai raminantis darbas“, – tikina kūrėja.
L. Švilpienė priklauso Plungės rajono tautodailininkų sąjungai. Tačiau asmeninėmis parodomis pasigirti negali. Daugiausia jos kūryba liaudies meno gerbėjai galėjo pasigrožėti dalyvaudami jungtinėse tautodailininkų parodose. Buvo metas, kai Lilija savo darbus eksponavo kartu su mamos Birutės kūriniais. Aišku, mamos patirtis kur kas didesnė, ji – ir didžiausia dukros darbų vertintoja. Tačiau dabar ir pati Lilija sako nebijanti išsakyti pastabų savo mamai – viena kitai negaili patarimų.
Kaip minėjome, mūsų pašnekovė šiuo metu gyvena ne Lietuvoje. Bet ir būdama toli savo pomėgio neapleidžianti. Netgi sulaukianti norvegų užsakymų išsiuvinėti vieną ar kitą dalyką. „Ten pas juos labai populiaru yra išsiuvinėti krikšto apsiaustėlius su vaiko metrika, šeimos vardais“, – pastebi plungiškė.
Kol kas Lilijos dėmesys yra labiau sutelktas ties siuvinėjimu kryželiu, tačiau moteris neatmeta galimybės, kad išbandys ir mamos pamėgtą šešėlinę siuvinėjimo techniką – tikram kūrėjui nėra kada nurimti. O artimiausiuose planuose – ypatingas kūrinys. „Siuvinėsiu gulbę su moterimis, bus tikrai gražu“, – su ugnele akyse kalba tautodailininkė. Tikimės, kad metų pabaigoje, kai Plungės kultūros centras organizuos tautodailininkų jubiliatų parodą, tą kūrinį išvysime ir mes.
