Septyniasdešimt metų santuokos, garbingos 95-erių ir 98-erių metų sukaktys. Šie skaičiai sieja Žlibinų seniūnijos Kepurėnų kaime gyvenančius Anicetą ir Antaną Peldžius.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, tokios sukaktys sunkiai įsivaizduojamos. Tačiau patiems senoliams, rodos, nieko čia pernelyg ypatingo nėra: gyvenimas teka įprasta tėkme, aišku, dabar ji kur kas lėtesnė. O juk buvo metas, kai reikėjo skubėti, lėkti, daug dirbti, kad šeimos židinys liepsnotų. Jis rusena ir dabar, praėjus septyniems dešimtmečiams nuo duotų įžadų vienas kitam.
Neeilinių progų praleisti negalima. Taigi vieną šios savaitės popietę į Anicetos ir Antano sodybos kiemą įriedėjo Žlibinų seniūnijos mašina: pasveikinti senųjų kepurėniškių atvyko seniūnas Martynas Stančikas ir seniūnijos specialistas Edmundas Šlimas. Svečius pasitikusi dukra Genutė maloniai pakvietė į vidų, kur jų su jauduliu laukė ir patys senoliai.
Gėlės, sveikinimo kalbos su pačiais gražiausiais linkėjimais – seniūnijos padėka Anicetai ir Antanui už nugyventus metus. „Jiedu – seniausi Žlibinų seniūnijos gyventojai“, – pastebėjo E. Šlimas. Todėl pagarba šiems žmonėms – ypatinga, juk tokio garbaus amžiaus sukaktis išties išskirtinė.
Aniceta 95 metų jubiliejų pasitiko dar sausio mėnesį, Antanas savąją 98-erių metų sukaktį atšventė visai neseniai – rugsėjo 20 dieną. Išskirtinės progos, aišku, neliko nepaminėtos šeimos. „Gimtadienius mes
visada švenčiame, skirtingai nei kurias kitas šventes, jų stengiamės nepamiršti“, – sakė senolių dukra Genutė. Tad minint sukaktis buvo ir tortas, netgi fejerverkai. „Neišsigandau jų, buvau troboje“, – prisiminė Aniceta. Senutei šiandien trūksta ryškios akių šviesos, bet ne bėda – jos akys mato širdimi.
Užtat Antanas gali pasigirti žvitriu žvilgsniu. 98-erių senolis ir knygas, ir laikraščius paskaito, net ir akinių ne visada reikia. Tik klausa apleidusi. Vis dėlto pasirūpinti savimi ir vienas kitu senieji kepurėniškiai dar puikiai sugeba. Aišku, kartu gyvenanti dukros Genutės šeima yra pati pirmoji senukų pagalbininkė, tačiau Anicetos ir Antano kasdienybė slenka vienas kito draugijoje.
„Aš jį vis dar tebemyliu“, – prisipažįsta Aniceta. Ir tai turbūt pats geriausias paaiškinimas, kodėl jų santuoka sulaukė net 70 metų. Tiesa, tikroji sukaktis bus minima kitų metų sausio 2 dieną. Tačiau tie keli likę mėnesiai iki oficialios datos turbūt nieko nekeičia, kai tiek metų praleista drauge. Santuokos 70 metų sukaktis vadinama palaimintomis vestuvėmis, juk išbūti tiek metų kartu – tikras stebuklas ir palaima.
„Nebuvo jokių „avarijų“, – pratarė Antanas, paklaustas apie su Aniceta nugyventą gyvenimą. Suprask, nenutiko nieko tokio, dėl ko nebuvo galima kartu būti, drauge rūpintis namais ir buitimi, auklėti vaikus. O jų senoliai turi tris: užaugintos dvi dukros ir sūnus. Dabar džiugina anūkai. „Anūkai ir „ištempia“ juodu tiek ilgai“, – sakė Genutė. Sulaukti svečiuose vaikaičių Anicetai ir Antanui ypač malonu.
Turi Aniceta savo jaunąsias atžalas ir kuo pavaišinti. „Niekas kitas pas mus šeimoje taip skaniai neišverda pusmarškonės košės kaip mama“, – šypsojosi Genutė.
Ne tik pusmarškonę senoji Aniceta verda. Sugeba ji dar ir sau, ir vyrui kąsnį paduoti. Turi senieji kepurėniškiai nusistovėjusią ir jiems įprastą dienos tvarką. „Kartą tėvukas buvo ligoninėje, tai mama visąlaik buvo kaip nesava, rodos, nebežinojo, ką ir kaip bedaryti“, – pasakojo dukra.
Nepaisant savo garbaus amžiaus, Aniceta ir Antanas domisi, kas vyksta ne tik gimtame kaime, mieste, bet ir visame pasaulyje, išmano politikos aktualijas. Ypač laukiama jų namuose yra paštininkė Antanina. Juk tai žmogus, kuris atneša spaudą, su ja pasikalbama ir apie bendrus pažįstamus. O jų nelabai daug ir likę: ne visiems Dievas skiria tokį amžių gyventi. „Dievas turbūt mus pamiršo“, –
visada pastebi Aniceta, kai sulaukia klausimo dėl savo garbingų metų.
Aniceta ir Antanas visą gyvenimą buvo kaimo žmonės. Jis nemažai metų dirbo tarybiniame ūkyje, ji visada saugojo namų židinį. Šeima gyveno ūkiškai, augino gyvulius, dirbo žemę – darbo niekada netrūko. „Ir mus, vaikus, visąlaik lenkė prie darbo“, – prisiminė Genutė.
Darbštūs žmonės užgyveno ir puikius namus. Jie – tikra atgaiva miestiečio akiai. Šimtametė sodyba, kuria dabar rūpinasi Genutės šeima, apsupta medžių ir gėlių žiedų, žalių pievų, saugo šios šeimos kelių kartų istoriją.
