Kai kurią nors Indijos vandenyno salą nusiaubia cunamis, mums skauda. Skauda ir tada, kai kurioje nors Afrikos valstybėje badauja vaikai, kai Pietų Amerikoje dega miškai, kai prie Danijos ar Japonijos krantų žudomi delfinai… O ar skauda dabar, kai visai šalia, vos už pustrečio šimto kilometrų, Alytuje, žmonės kenčia nuo didžiulio, aplinką nuodijančio gaisro? Ar skauda dėl to, kad gaisravietėje dieną naktį triūsia ugniagesiai, kad žmonės priversti evakuotis arba gyventi užsidarę langus, kad žudoma Dzūkijos gamta? Skauda ar vienodai šviečia? Daugeliui, tikiuosi, skauda.
Asmeniškai aš žaviuosi Alytaus meru Nerijumi Cesiuliu. Daugybe aspektų. Pirmiausia dėl to, kad pats neišlenda iš gaisravietės. Pripažįsta jaučiąs, kad žilsta, bet uodegos nebruka ir nuo problemos nebėga. Juk buvo kviečiamas į sostinę, į posėdį. Atrodo, galėjo šokti į kostiumą, į tarnybinę mašiną ir lėkti. Bent jau būtų atsipūtęs, pakvėpavęs grynu oru. Bet ne! Pareiškęs, kad penkios valandos vizitui – pernelyg didelė prabanga, jis neišlindo nei iš specialaus kostiumo, nei iš tos velnio skylės.
Žaviuosi ir dėl to, kad visais įmanomais kanalais aiškiai, paprastai ir be jokių užuolankų savo žmones informuoja apie viską, kas vyksta degančioje įmonėje. Jo nuomone, ir alytiškiai, ir visa Lietuva turi teisę į objektyvią informaciją. Ir jis teisus – tegu žmonės žino, jog padangos dar dega, o ne, kaip pareiškė vidaus reikalų ministrė, kad gaisras jau užgesintas, nors iš tiesų liepsnos dar siautėjo.
Ir dar vienas iš aspektų – kad drąsiai bedžia pirštu į visus, kas šioje katastrofoje, užuot padėję, dar drįsta kaišioti pagalius į ratus. O tokių, kaip girdime, – apstu.
Didžiausios pagarbos verti ir ugniagesiai. Purvini, pervargę, rizikuojantys savo sveikata ir gyvybe. Nepaisant to, nenusigręžiantys nuo pareigos, tikri šiandienos didvyriai.
Ir žmonės! Jų vienybė! Išties gerklę užgniaužia girdint, kaip nelaimės akivaizdoje vienijasi ne tik alytiškiai, bet ir visa Lietuva. Į gaisravietę keliauja ne tik vanduo, ne tik arbata. Močiutė ugniagesiams iš šaldytuvo neša rūkytus lašinukus, kepyklos kolektyvas – šimtus kibinų… Išties jautru. Bet, matyt, ne visiems, nes kažkam „niežti“, ar maistas tinkamai paruoštas, kaip gabenamas, ar yra leidimai. O gal čia taip pat – rūpestis? Juk tikrai svarbu, kad kąsnis, kurį ugniagesys pajuodusiomis rankomis deda į burną, būtų pats steriliausias…
Na, o pabaigai – apie sąskaitą, kurią atidarė Alytaus miesto savivaldybė. Aukosime – paremsime. Paramos paskirtį galima rinktis: premijuoti ugniagesius ir (ar) padėti likviduoti gaisro padarinius.
Gavėjas: Alytaus miesto savivaldybė, sąskaita: LT467181200002130487, paskirtis: ugniagesiams premijuoti arba ekstremaliai situacijai likviduoti.
