Medžioklei – valio!

Daugelis Lietuvos medžiotojų klubų rengia neeilines medžiokles. Pastaruoju metu tai neabejotinai kalėdinėmis vadinamos medžioklės, o kitais kartais – klubo jubiliejaus proga arba kai specialiai pasikviečiama svečių, kai atvyksta koks šalyje žinomas medžiotojas.

Tokia medžioklė tuoj po Naujųjų metų vyko mūsų „Kontaučių“ klubo plotuose.
Kaip niekada su didžiausiu dėmesiu ruošėmės tai medžioklei. Juk pas mus pamedžioti atvyksta pasaulinio lygio džiazo muzikantas, saksofonininkas, klarnetininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius plungiškis Petras Vyšniauskas.
Kartu su kompozitoriumi A. Balsiu ir sūnumi Dominyku jis yra įrašęs pirmąjį lietuviškos medžioklinės muzikos kompaktinį diską „Medžioklė su varovais“.
Tai, be jokios abejonės, prisideda prie medžioklės kultūros. Profesoriaus amžinatilsį tėvukas Zenonas Vyšniauskas buvo medžiotojas. Man kartu su juo yra tekę medžioti „Purvaičių“ būrelio valdomuose miškuose.
Ne be reikalo sakoma, kad obuolys nuo obels netoli tenurieda. Prof. Petras neatsidžiaugia tuo, jog tapo medžiotoju. Apie tai rašau netrukus išeisiančioje savo knygoje „Medžioklė, medžioklė…“, kuri skirta Lietuvos 100-mečiui paminėti.
Sumanęs pamedžioti mūsų klubo plotuose profesorius iš anksto pažadėjo Kantaučių bendruomenei po medžioklės surengti nemokamą koncertą.
Medžioklėje buvo net dešimt svečių.
Po įprasto instruktažo dėl dalyvių saugumo, kokius žvėris turime teisę patiesti, P. Vyšniauskas mūsų turimu medžioklės ragu (aišku, gerokai ne tokio lygio, kaip jo muzikos instrumentai) sugrojo melodiją „Medžioklei – valio“. Sulipome į mašinas ir nuvažiavome į vienus iš žvėringiausių mūsų klubo valdomų miškų. Deja, oras buvo tikra velniava: stiprus vėjas, gausi šlapdriba, tačiau po pietų prašviesėjo ir net pašvietė saulutė.
Vadovavau tai medžioklei. Svečių pilna, norėjosi, kad medžioklė kiek tik įmanoma būtų sėkmingesnė, ir… per tuos rūpesčius nesugebėjau padaryti net bendros nuotraukos, neužfiksavau vyrų prie paguldytų žvėrių, kas man tikrai neįprasta. Dabar dėl to graužiuosi nagus.
Po pirmo varymo, kuris neabejotinai turėjo būti sėkmingiausias, vėl galėjau graužti nagus – jokio šūvelio į žvėrį, tik flanginis medžiotojas karabinu iš apie 100 metrų atstumo paleido netaiklų šūvį į laputę.
Greitai paaiškėjo, dėl ko toje vietoje neliko žvėrių – aptikome šviežias vilko pėdas. Per kitą varymą vienam medžioklės dalyviui pavyko paleisti šūvį į pilkį. Deja, netaiklų.
Viešpatie brangus, iki ko nueita su vilkų populiacijos didinimu. Pilkiai kasmet tūkstančius ūkininkų gyvulių išpjauna, o gamtoje sudraskytų kanopinių žvėrių niekaip nesuskaičiuosi. Medžioklėse su varovais visoje Lietuvoje randama tai sudraskytos stirnos, tai šerno ar net briedžio ir elnio likučių.
Vilkų medžioklei nebereikia jokių vėliavėlių. Prieš tai „Kontaučių“ klubo plotuose vykusioje paprastoje medžioklėje su varovais į šį plėšrūną buvo šauta du kartus. Trečias turėjo nemeluoti, bet tai šūvis į vilką… Daugelis tikina, jog kai vilko ir medžiotojo akys susitinka, šis tampa lyg užhipnotizuotas ir dažniausiai šauna pro šalį. Gal tame kiek ir yra tiesos.
Vis dėlto medžioklę galima laikyti sėkminga, nes krito penki šernai ir elnių jauniklis. Pastarąjį trofėjų patiesė klubo svečias iš Klaipėdos Mindaugas Bartkėnas. Jis ir tapo medžioklės karaliumi.
Kaip jau įprasta, tokiose medžioklėse paguodos prizu apdovanojamas ir daugiausia šaudęs pro šalį. Tokių buvo ne vienas – paleisti septyni netaiklūs šūviai. Paguodos prizas, ant kurio buvo užrašas: „Būna, kad nekliūna…“, įteiktas Artūrui Tiškui už prašautą šūvį į elnio patelę.
Apdovanoti taikliai į šernus šaudę Mindaugas Preibys, svečias iš Mažeikių Edmundas Rapalas, Antanas Gricius, Arūnas Garbenčius, Saulius Vaičekauskas.
Grįžtu prie pasakojimo apie prof. P. Vyšniausko kantautiškiams dovanotą koncertą. Jis vyko Kantaučių daugiafunkcio centro salėje. Be medžiotojų ir jų šeimų narių bei artimųjų, į koncertą atvyko daugybė gyventojų. Salė buvo vos ne pilna. Be melodijų saksofonu, prof. P. Vyšniauskas puikia žemaičių tarme paskaitė porą plungiškio Justino Lingio eilėraščių iš neseniai išleistos antologijos.
„Nors jau 45 metus gyvenu Vilniuje, pabuvau apie 70 valstybių, bet mano siela Žemaitijoje ir kas kiek laiko parvažiuoju į gimtą kraštą. Su vaikais namuose kalbame tik žemaitiškai, o dabar dar ir anūką Joną mokau. Tad ateityje ir ginklą, tikiuosi, bus kam perduoti.
Dėkoju už medžioklę, sklandų jos surengimą. O jau kokie varovai! Kaip muzikas pastebėjau, kad kalbant žemaitiškai ir pučiant saksofoną labai panašiai įtraukiamas oras. Līg dogna. Tai varovams pagarba.
Su malonumu apžiūrėjau puikaus fotografo, medžioklės metraštininko Kosto Slivskio surengtą fotografijų parodą, kurioje – medžioklės scenos ir žvėrys.
Su dideliu malonumu pabuvau gimtame krašte“, – per koncertą kalbėjo prof. Petras.
Svečias sulaukė didžiulio gerbėjų dėmesio. Jam buvo įteikta įvairių dovanų, gėlių, didžiulis duonos kepalas, kurį iškepė medžiotojo Augusto Kazbaro žmona Elena, tarti padėkos žodžiai už surengtą koncertą.