„Aš ir pats netikiu, kad man jau šitiek metų!“

Jei kas nors paprašytų apibūdinti tipinį septyniasdešimtmetį vyrą, ko gero, kiekvienas pasakotume vis kitaip. Epitetus žertume skirtingus: kai kam tai būtų guvus, geraširdis pensininkas, kai kam – susenęs, pasiligojęs ar ant viso pasaulio piktas žmogelis… Na, o plungiškiai pažįsta visiškai kitokį septyniasdešimtmetį – jaunatvišką ir energingą, visada gerai nusiteikusį ir kitus gera nuotaika užkrečiantį, dviračiu lekiantį ir į visus – sporto ir kultūros – renginius suspėjantį. Kalba eina apie Viktorą Vaitkų – puikų trenerį ir pedagogą, aktyvų visuomenininką ir dar aktyvesnį patriotą. Ir Plungės, ir Lietuvos!

Viktoras Vaitkus savo septyniasdešimtmetį atšventė tuoj po Naujųjų – sausio 3-iąją. Ta proga plungiškis buvo kviečiamas į Savivaldybę, kur jo laukė ne tik oficialus pasveikinimas, bet ir nuoširdūs linkėjimai, šilti prisiminimai. Kai po ceremonijos į „Plungės“ redakciją užsukęs Viktoras išgirdo žurnalistų abejones dėl jo amžiaus, atsakė: „Aš ir pats netikiu, kad man jau šitiek metų! Bet… dokumentai štai sako, kad jau.“
Apie mokytoją Senkų
„Esu grynas plungiškis. Čia gimęs, čia augęs – beveik miesto centre, J. Tumo-Vaižganto gatvėje, ten, kur dabar šviesoforas. Pirmoji mano mokykla buvo už bažnyčios, paskui – prie vadinamosios žydų šoulės. Puikiai pamenu mokytoją Senkų. Jam taip patikdavo futbolas, kad neretai ir vietoj pamokų jį žaisdavome. Mergaitėms kažką užduodavo, o pats su mumis, berniukais, – į aikštę. Bet tai nereiškia, kad mes nesimokėme: ir rašėme dailyraščiu, ir skaičiavome – kas šipuliukais, kas paprasčiausiais degtukais. Bet futbolas vis tiek buvo aukščiau visa ko. Juk apskritai tada Plungėje tik tiek tų sporto šakų tebuvo: futbolas, krepšinis ir šachmatai. Ir bazė labai menka: vienas čiužinys, vienas „ožys“, ledo ritulys – ant tvenkinio.“

Apie Plungės futbolo žvaigždes
„Didžiausios Plungės žvaigždės anuomet buvo „Linų audinių“ futbolininkai. Oi, kaip varvindavome seilę į juos žiūrėdami, kaip norėjome būti tokie pat! Žinojome, kur jie gyvena – stovėdavome prie namų, laukdavome, kada jie išeis, kad galėtume jų krepšius panešti. Arba tada, kai grįždavo po kokių pergalingų varžybų: jie – į restoraną, o mes su krepšiais – į namus. Vargome, tempėme, bet vis vien laimingi buvome. Arba tada, kai jie Babrunge maudydavosi, o mums, paaugliams, leisdavo jų drabužius palaikyti.“
Apie mokytoją Jadziauską
„Didžiausiu savo mokytoju laikau Antaną Jadziauską. Buvau keturiolikos, kai po vienų tarpgatvinių varžybų Jadziauskas, rinkdamasis sau žaidėjus, pasakė paimsiąs ir tą baltą. Tai buvau aš. Pamenu, kaip važiavome žaisti į Telšius ir kokia didelė šventė tai buvo! Mes juk motociklų, mašinų, kompiuterių neturėjome. Sportas mums buvo viskas, stadione nuolat sėdėdavome. O jei kur išvažiuodavome – jau įvykis!

Jau minėjau „Linų audinių“ komandą, o vėliau buvo įsteigtas „Kooperatininkas“. Mus žaidžiančius pamatęs treneris Stasys Žalimas ėmė burti „Kooperatininko“ jaunimo komandą. Patekau į ją. Vėliau – ir į patį „Kooperatininką“, kuris taip pat garsėjo pergalėmis ir buvo išėjęs į tą pačią lygą kaip ir „Linų audiniai“.“
Apie „mandrumą“
„Buvau šešiolikos, kai sužibo Vilniaus „Žalgiris“. Baisiai rūpėjo žinoti, kaip jie žaidžia, sekti įvykius, o televizoriaus tai neturėjome. Tada mečiau vidurinę, perėjau į vakarinę – kad kartu galėčiau ir mokytis, ir dirbti – kad televizoriui uždirbčiau. Sesuo dirbo pašte. Ji ir man ten vietą surado už 35 rublius per mėnesį. Pradėjęs dirbti jau galėjau išsimokėtinai pasiimti televizorių. Ir žiūrėti „Žalgirį“! Jaučiausi toks „mandras“. O kaip kitaip – juk nebereikėjo pas kaimynus prašytis.“
Apie aktorystę

„Nuo mažens man prie širdies – ne tik sportas, bet ir menas, kultūra. Buvo Plungėje tokie Slušniai, Blinstrubas. Jie spektaklius statė. Sykį ir mus pakvietė. Pamenu, kaip vaidinome – buvau aš, gal penki Makarevičiai. Ir visų mūsų, artistų, nuotraukos viešai buvo iškabintos. Kitas mano bandymas vaidinti – jau rimtesnis. Kaune, per stojamuosius, eidamas Laisvės alėja sulaukiau netikėto pasiūlymo – esą gal noriu filmuotis. Buvau baltaplaukis, panašus į vokietį, tad ir gavau tokį pasiūlymą. O ką aš mužikėlis iš kaimo žinau – sutikau. Juolab kad dar ir mokėti žadėjo. Filme „Ave vita“ man teko vokiečių kareivio vaidmuo. Gavau uniformą, šalmą, automatą. Varėme belaisvius. Scena, žinoma, buvo masinė. Bet vis vien vaidinau.“
Apie pasirinkimą
„Per vienas varžybas vienas treneris man ir draugui pasakė: „Norėsite studijuoti, atvykite pas mus į Kauną, į Kūno kultūros institutą.“ Jautėmės pakviesti, tad baigę mokyklą jokių kitų variantų net nesvarstėme – tik į KKI. Ten ir išvykome. Įstojau į ledo ritulio specialybę. Tėvams tada nelabai rūpėjo, kur stosime, ką veiksime – vaikų ir tėvų santykiai anuomet kitokie būdavo nei kad dabar. Kaip patiems atrodė, taip ir gyvenome, taip savo problemas sprendėme. Ir studijų metais – gavome stipendiją, bendrabutį. Ir išgyvendavome. Kiekviename bendrabučio kambaryje buvo „pėtelnė“ ir pusmaišis bulvių. Ir tai – pagrindinis studentų maistas.“
Apie „Atletą“

„Studijų metais žaidžiau instituto klubo „Atletas“ komandoje. Ne futbolą – ledo ritulį. Ir tai buvo didelė garbė. Turėjome puikų trenerį – Adolfą Mickų. Jis tiek mus gainiodavo, vienas kitą laiptais nešioti liepdavo. Kartais galvodavau: ką tokio esu padaręs, kad taip kankina? Pavargdavome tiek, kad prausdamiesi užmigdavome. Bet užtat ant ledo buvome ponai – čempionai! 1971, 1972 ir 1973 metais mums lygių Lietuvoje nebuvo!“
Apie merginas
„Studijų metai buvo puikūs. Ir gyvenimas bendrabutyje. Juolab kad šalia – ne tik mūsiškės sportininkės, bet ir Kauno medicinos instituto panelės. Jos ypač domino sportininkus. Merginas sportininkai – taip pat. Į instituto šokius daug jų prisirinkdavo – visos žinojo, kad KKI vaikinai – sportiški, gražūs, patrauklūs. Sykį į šokius atėjo ir viena kaunietė – Šančiuose gyvenusi Janina, Kooperacijos technikumo studentė. Šokiuose mudu susipažinome, vėliau susituokėme ir iki šiol kartu tebegyvename.“
Apie bendrabutį

„Baigęs mokslus gal ir Kaune būčiau įsitvirtinęs, bet pagal paskyrimą išvykau į Plungę. Aišku, ir pats to norėjau. Žmoną ir dukrytę palikau Kaune, o pats atvažiavau apsižiūrėti. Gavau darbą – ir Sporto mokykloje, ir Babrungėnuose. Darbas kaimo mokykloje mane gelbėjo nuo sovietų armijos. Sporto komiteto pirmininku čia dirbo toks Vaclovas Kazragis, jis manęs paprašė burti ir treniruoti ledo ritulio komandą, žaisti futbolą. Aš sutikau. Žinoma, prašiau ir gyvenamojo būsto. Iš pradžių man pasakė, kad nėra, o paskui aplinkiniais keliais vis dėlto gavau – kambarį vadinamajame 33-iajame bendrabutyje. Kiek laimės buvo! Aptvarkiau, perdažiau grindis ir parsikviečiau žmoną. Ot, gyvenimėlis buvo. Dabar bendrabučio reputacija prasta, o tada čia kolegos mokytojai, gydytojai gyveno. Kartu šventėme vaikų krikštynas, gimtadienius, Kalėdas, mūsų mažyliai koridoriuose dūkdavo, dviračiais važinėdavo…“
Apie „Kooperatininką“
„Ėmiausi treniruoti ledo ritulininkus. Taikiau savojo trenerio iš instituto metodus – gainiojau, bet užtat ir rezultatas buvo. Na, o vasarą su „Kooperatininku“ žaidėme futbolą. Komanda buvo labai susigyvenusi – draugavome šeimomis, kartu gimtadieniai, išvykos į gamtą, kavinėje „Gondinga“ švęsdavome sezonų uždarymus. Geri laikai buvo… Be to, ir rajkoopsąjunga mus pašefuodavo – pasikviesdavo į sandėlius, leisdavo išsirinkti kokią vazą ar marškinius. Viskas juk buvo deficitas. „Kooperatininkui“ puikiai sekėsi, na, o paskutinysis mūsų pasispardymas – 1978 metais vykusios „Tiesos“ laikraščio taurės varžybos. Tuomet Plungėje kovėmės su Kauno „Kelininku“ dėl čempionų vardo. Kokios varžybos buvo! 8 000 žiūrovų prisirinko – visos tvoros, medžiai buvo aplipę. Gaila, pralošėme. Ir į ekskursiją Lenkijon neišvykome – ji buvo pažadėta už pergalę. Nepaisant to, mums tai buvo istorinis įvykis.“
Apie funkcionieriaus darbą

„Nuo 1980-ųjų septynerius metus dirbau Rajono kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku. Socialistinis lenktyniavimas, varžybų organizavimas, masiniai renginiai. Kai dirbi treneriu, matai rezultatą, o čia – toks pilstymas iš tuščio į kiaurą. Bet buvo ir kuo pasidžiaugti: plungiškiai sportininkai visuomet buvo aukštumoje, gaudavome progų kažkur išvykti, gavome galimybę pasistatyti irklavimo bazę. Šalia šio darbo dar ir mokytojavau, o galiausiai išėjau dirbti į Statybos technikumą.“
Apie Kalantą
„1972 metais, kai studijavau, Kaune, sodelyje šalia Laisvės alėjos, susidegino Romas Kalanta. Nors buvo bandoma įteigti, kad jis – psichikos ligonis, mes supratome, kad tai – netiesa. Pamenu, sužinojome, kada Kalantą laidos, nutarėme – važiuojame. Pilnas miestas jaunimo! Ir visi – į tas laidotuves, bet jos įvyko dviem valandomis anksčiau. Tada jaunimas suplūdo į tą sodelį. Valdžia atsiuntė milicijos, kariuomenės pulkus. Visus talžė, metė į sunkvežimius. Kiek baisumo ten buvo. Man pavyko išnešti sveiką kailį. Bet nuo tada mano galvoje kažkas pasikeitė. Supratau, kad mes daug ko nežinome.“
Apie Sausio 13-ąją

„Pamenu, kai Plungėje ėmė burtis Atgimimo Sąjūdis. Sutikome jį džiaugsmingai, su daina. Visi tada buvo pakylėti. Keitėsi laikai. Pamenu, sėdėjau, siuvau odines rankines, kad prisidurčiau prie atlyginimo, kai atėjęs kaimynas sako: „Važiuojame į Vilnių, reikia ginti Seimą.“ Važiuojam! Susirinkome linksmi, su daina, su akordeonais. Sulipome į autobusą, mus išlydėjo, įdavė konservų, duonos – lyg į frontą. Mes nesuvokėme, kur važiuojame. Ir Vilniuje iš pradžių buvo ramu, o paskui išgirdome, kad nuo karinio miestelio pajudėjo tankų kolonos. Netikėjome, kad kažkas bus. Mus apjuosė tankai, tanketės, o mes stovime ginkluoti… skėčiais. O tada – dūmai, šūviai, aimanos, sužeistieji, chaosas. Plikomis rankomis stojome prieš tankus, gerai, kad tie, kas juose sėdėjo, dar nebuvo praradę žmoniškumo ir mūsų netraiškė… Paskui dar važiavome prie Seimo, o mūsų autobusas – be langų. Žmonės ten meldėsi, giedojo, nešėme armatūrą, kuria apjuosėme visą Seimą. Už visa tai gavau Sausio 13-osios atminimo medalį.“
Apie mokyklą
„Nuo 1993-iųjų iki šiol aš – „Ryto“ pagrindinės mokyklos mokytojas. Manau, nesu „kirvis“ – stengiuosi su vaikais geruoju, bandau susikalbėti. Aišku, būna atvejų, kai pagalvoju: būtum mano vaikas, oi, suimčiau tave į nagą, bet… Mokinių aš niekuo nekaltinu, bet kaltinu valdžią – kai tik ji keičiasi, tuoj nauja reforma, tuoj chaosas švietimo sistemoje. Dar norėčiau, kad mokykla būtų skirta mokytis, o dabar – visi į telefonus sulindę. Ir dar – kad būtų mažinamos klasės. Dėl kokybiškesnio darbo.“
Apie „Žiogelius“

„Oi, buvo laikai! Kažkokia „Žiogelių“ banga per visą Plungę ritosi – ir tėvai norėjo, kad jų atžalos futbolo klubą lankytų, ir patys vaikai troško į jį patekti. Visi matė, kad kažkas čia vyksta, kad yra rezultatai, todėl ir veržėsi. Vaikai būriais ateidavo! Ir visi džiaugėsi. Darbas buvo aiškus ir konkretus – vaikai ir futbolas. Abu su Alvydu Viršilu tuomet viską „Žiogeliams“ atidavėme: treniruotės, varžybos, stovyklos Šventojoje, daug išvykų į užsienį. Visur buvome kartu su vaikais, lyg tėčiai jais rūpinomės, net valgyti patys jiems virdavome.“
Apie artimuosius
„Mudu su žmona turime dvi dukras ir keturis anūkus. Visi anūkai – jau suaugę. Ir džiaugiuosi, kad ne vienas mano pėdomis pasekė – yra tikri sporto entuziastai. Dukra Loreta gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jos sūnus Adomas – amerikietiškojo futbolo atstovas, kuris žaidžia Filadelfijos universiteto komandoje. Aštuoniolikmetis Lukas – krepšininkas. Plungėje gyvenančios Jurgitos sūnus Žygimantas – taip pat krepšininkas. O Viktorija – ne prie sporto, o prie meno, ją traukia drabužių dizainas. Taigi pamainą aš turiu. Ir labai ją branginu.“
Apie Plungę

„Plungėje prabėgo mano vaikystė, jaunystė. Visas gyvenimas. Taigi kaip galėčiau būti abejingas šiam miestui? Negaliu… Kad ir kur iškeliaučiau, grįžtant man labai svarbu pamatyti užrašą „Stalgėnai“. Tada jau žinau – tuoj Plungė, namai, ir širdis džiaugiasi. Asmeniškai man nieko nereikia, bet noriu, kad Plungė būtų geriausia ir kad plungiškiams čia gera būtų. Aš visada sirgau ir mojavau vėliava už Plungės „Olimpą“, visada palaikiau ir palaikau visas geras iniciatyvas, visada einu į renginius, visada džiaugiuosi savo miestu ir jo žmonėmis. Ir jeigu turėčiau galimybę rinktis, kur antrąkart gimti, rinkčiausi Plungę. Taip kažkada sakė ir dr. Bronislovas Lubys…“
Apie pravardę
„Jų turėjau keletą. Bet viena man prikibo nuo tokio pasakojimo apie varnas, kurios dalijosi papjautos kiaulės likučius. Viena varna krankė: „O man skrandelis, skrand-skrandelis.“ Aš, matyt, labai išraiškingai tuos žodžius tariau, kad man ta pravardė prikibo. Buvau vadinamas ir Šulcu, ir Lietuvaičiu.“
Apie pasiekimus

Jais mokytojas ir treneris pernelyg nesigiria, bet tikrai turi. Be to, kad pats žaisdamas futbolą ir ledo ritulį ne sykį aukso medaliu dabinosi, ir šaunią jaunąją kartą išugdė. Jo treniruojami „Žiogeliai“ triskart tapo Lietuvos mažojo futbolo čempionais, kartą – vicečempionais, o 2011-aisiais – Lietuvos čempionais U-14 grupėje. Lietuvoje ir užsienyje laurus skina Viktoro Vaitkaus ugdytiniai Deividas Reimaris, Algimantė Mikutaitė, Audrius Laučys, Eimantas Brezgys. Be to, V. Vaitkaus vadovaujami „Ryto“ pagrindinės mokyklos moksleiviai ne sykį puošėsi Lietuvos mokinių olimpinio festivalio medaliais.
2015 m. Kūno kultūros ir sporto departamentas V. Vaitkų apdovanojo už nuopelnus Lietuvai, Tautinis olimpinis komitetas – už nuopelnus olimpizmui.
Taigi Plungė tikrai turi kuo didžiuotis. O Viktorui Vaitkui dar kartą – didžiausi sveikinimai!