Jeigu pamatysite vašeliu numegzta ypac gražia servetele arba idomiais mezginiais puošta staltiese, žinokite: tai gali buti Nijoles Tamošauskienes auksiniu ranku darbas. Tiek kantrybes, atidumo ir darbštumo ideta. Šio kruopštaus darbo moteris išmoko, augdama vaiku namuose. Ir ne tik rankdarbiu, bet ir padengti stala, tvarkytis namuose – visko, ko reikia šeimos gyvenimui.
Ponia Nijole gime Šiauliuose. Budama penkeriu metu, neteko tevu ir iki septyneriu augo pas mociute. Tol, kol ši turejo sveikatos rupintis trimis našlaiciais. Veliau mergaite atsidure Kalnabiržes (Kedainiu r.) vaiku namuose.
Nedaug žmoniu, augusiu vaiku namuose, apie juos pasakoja su tokia meile ir pagarba. Ten dirbusiems aukletojams, instruktoriams ji yra dekinga už viska, ka savyje turi geriausia.
Baigusi aštuonias klases, istojo i profesine technikos mokykla, mokesi audimo. Šioje mokykloje igijo ne tik profesija, bet ir vidurines mokyklos atestata. Net buvo susiruošusi stoti i aukštaja mokykla Kaune. Deja, negavo bendrabucio, abi su drauge bande susirasti privatu buta, taciau nesiseke.
Ilgai nesvarsciusi, pagal paskyrima atvažiavo i Plunge ir pradejo dirbti audeja „Linu audiniu“ fabrike. Iš pradžiu Plunge pasirode kažkokia nyki, liudna, o ir žemaitiškai nelabai suprato, taciau, laikui begant, priprato. Prisimena, kaip vasaros savaitgaliais su draugemis begdavo i parke buvusia estrada pasišokti. Cia susipažino ir su savo vyru Vladu, o po pusmecio ištekejo. Ne, tai nebuvo didele meile iš pirmo žvilgsnio, taciau mergaite ilgejosi meiles. Tiesa, vaiku namuose jaute aukletoju globa, netruko švelnumo ir atidos, taciau tai nebuvo tevu meile, kurios taip troško jos širdele.
Vladas buvo geras žmogus, i gera šeima ji pateko. Prisimena, kaip anyta, Nijolei pasirodžius namuose, savo dukroms pasake: „Mylekite ja. Ji našlaite.“ Nors Vlado šeimoje augo aštuoni vaikai, taciau meiles ir šilumos pakako ir jai.
Pamažu jauna šeima kure savo namus. Gime ir augo dukra. Kad jai nieko netruktu, rupinosi mama ir tetis. Kokia buvo šeima, ar gerai tarpusavyje sutare? Nijole, kiek pagalvojusi, pratare: tokia, kaip ir dauguma. Juk sakoma, kad nera namu be dumu. Dvelkteledavo dumelis ir ju namuose, bet neilgai. Juk drauge gyvena jau 47-erius metus. Ne, apie skyrybas nei minties, nei kalbos nebuvo.
Džiaugiasi neatsidžiaugia dukra, kuri mociutei padovanojo du anukelius. Didžiuojasi žentu, kuris turi savo versla. Tiesa, dukros šeima gyvena Vilniuje, taciau dažnai aplanko tevus, o štai neseniai pas vaikus pora savaiciu viešejo ir pati Nijole.
Intensyviai megzti vašeliu moteris pradejo, išejusi i pensija. Del sunkiu darbo salygu ji turejo teise i pensija išeiti gerokai anksciau, negu kiti, tad tuo ir pasinaudojo, juolab kad sveikata buvo silpnoka.
Vartai jos mezginius ir neduoda ramybes mintis: koks tai atidus darbas, reikalaujantis susikaupimo. Teisingai sakoma, jog bet kokio išmokto darbo ant peciu nešioti nereikia, jis kada nors vis delto pravercia. Nuo vašelio ir nuolatinio darbo net Nijoles pirštas savo forma pakeites. Pamaciusi mano smalsu žvilgsni, moteris šyptelejusi paaiškina: kai kuriomis dienomis su mezginiu po aštuonias valandas prasedi… O paskui dar reikia išskalbti, iškrakmolyti, ištampyti ir išlyginti. Šio darbo bet kas nepadarys.
Ne, Nijole nepriklauso tautodailininku sajungai ir jokiose parodose nera dalyvavusi. Tiesiog nepagalvojo apie tai, nors jos darbai jau pasieke Amerika, Kanada, Izraeli. Visa savo gyvenima megusi rankdarbius, moteris ju imasi ir dabar, nors tai ir nepigus pomegis. Be kruopštaus darbo, reikia siulu, kuriu veltui taip pat niekas nedalija.
Maloni moteris noriai pasakojo apie save, savo gyvenima. Jeigu ivyktu stebuklas ir jai grižtu jaunyste? Tikriausiai rinktusi prekybininkes profesija, nes megsta žmones, su jais bendrauti. Tiesa, nelengva, taciau ir audykloje 20 metu ant koju prastovejo. Štai ir dabar sanarius paskauda, kojos nebe tokios greitos, taciau ji labai nesiskundžia. Turi gera šeima, megstama užsiemima – ko dar noreti?
Namuose yra knygu, vadinasi, kartais megsta ir paskaitineti. Sako, jog kažkada širdi toks ilgesys pradejo kamuoti, kad pati nežinojusi, ko griebtis. Nutare – butu gerai P. Širvio poezijos paskaityti, bet namuose neturejo, tad pasiskolino iš kaimynes. Skaitydama atsigavo ir liudesio – kaip nebuta. Tai, ko gero, liudija apie jautria jos siela. Tikriausiai del to ir darbai, jos rankomis megzti, tokie gražus, šilti.
