Artėjant Vasario 16-ajai Žemaičių dailės muziejus pakvietė į išskirtinį vakarą – knygos apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Joną Smilgevičių pristatymą. „Mes turime du kraštiečius Nepriklausomybės Akto signatarus – Stanislovą Narutavičių ir Joną Smilgevičių. S. Narutavičius yra prisimenamas gana dažnai, o apie J. Smilgevičių kalbama kur kas rečiau. Dėl to knygos pasirodymas ir pristatymas labai svarbus žingsnis įprasminant šios asmenybės atminimą. Simboliška, kad renginys vyksta po to, kai išvakarėse buvo minimos 150-osios šio iškilaus žmogaus gimimo metinės“, – tardama įžanginį žodį pabrėžė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja istorikė Jolanta Skurdauskienė.
Knygos „Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius“ pristatymas prasidėjo muzikiniu pasveikinimu, kurį vakaro dalyviams dovanojo Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos jaunosios dainininkės Kamilė ir Rugilė (mokytoja Irena Bakanauskienė).
Kaip pastebėta, tai, kad pagaliau galima kalbėti apie J. Smilgevičių turint viename leidinyje surinktus autobiografijos faktus, yra labai svarbus ir sveikintinas dalykas. Tuo labiau kad iki tol panašaus pobūdžio knygos nebūta. Visa tai paaiškina paprastas dalykas – šio žmogaus autobiografiją pagrindžiančių faktų tiesiog nėra.
Pasak knygą recenzavusio Dangiro Mačiulio (Lietuvos istorijos institutas), J. Smilgevičius buvo didysis darytojas, o ne kalbėtojas, todėl šiandien tikrai dar ne į visus klausimus apie šią asmenybę galima atsakyti. „Po trupinėlį tenka dėlioti leidinio herojaus biografiją. Verslo dokumentai, deja, nėra taip saugomi kaip politikos, todėl knygos autoriui surinkti reikalingą medžiagą buvo tikras iššūkis“, – pastebėjo D. Mačiulis.
Knygos autorius Valdas Selenis (Lietuvos nacionalinis muziejus) patvirtino, jog pats signataras J. Smilgevičius nemėgo apie save rašyti, tad nėra išlikę jokių jo dienoraščių, atsiminimų. Tai buvęs labai kuklus žmogus, todėl apie jo gyvenimą ir darbus daugiausia galima spręsti tik iš likusių dokumentų, daugiausia verslo. Taigi Lietuvos nacionalinio muziejaus pristatoma pirmoji knyga apie J. Smilgevičių – vieną mažiausiai Lietuvos visuomenei pažįstamų Nepriklausomybės Akto signatarų bei lietuviško verslo ir pramonės pradininką – praskleis ne vieną visuomenei nežinomą signataro biografijos puslapį.
Kaip minėjo leidinio pristatyme dalyvavęs Vilniaus universiteto istorikas Aurelijus Gieda, vienas esminių šio žmogaus siekių buvo, kad „ekonominis lietuvių tautos pagrindas prisidėtų prie lietuviškos tapatybės išsaugojimo“.
Signataras J. Smilgevičius gimė 1870 metų vasario 12 dieną Šoniuose, netoli Alsėdžių. Pasak A. Giedos, Lietuvą kūrė ne tik gydytojai, mokytojai, kunigai, teisininkai. „Ekonomistas ir agronomas, siekęs būti išsilavinusiu ūkininku (jis studijavo Berlyno karališkojoje aukštojoje žemės ūkio akademijoje – aut. past.), J. Smilgevičius, galima sakyti, buvo savo laikų didysis „influenceris“ ir startuolių kūrėjas“, – akcentavo istorikas.
Per knygos pristatymą priminta, kad reikšmingiausią darbą J. Smilgevičius atliko kurdamas pirmąsias lietuviškas akcines bendroves ir praktiškai keldamas tėvynės žemės ūkį, verslą bei pramonę. Jo susirūpinimas lietuvių verslumu matyti negausiuose būsimo signataro straipsniuose, paskelbtuose dar 1894–1895 metais, taip pat paskelbtame imperatyve Lietuvos ūkio plėtotei pienininkystės kryptimi.
„J. Smilgevičių galima apibūdinti kaip ūkišką ir pragmatišką žmogų. Jam beveik tiktų XIX a. britų ekonomisto Johno Stuarto Millo pavartotos sąvokos „homo economicus“ prasmė – tobulai racionalaus žmogaus, siekiančio kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti geriausią įmanomą rezultatą. Tačiau pelno ir naudos jis siekė visų pirma ne vien sau ir savo šeimai, bet lietuvių tautai ir vėliau – valstybei“, – pasakojo V. Selenis.
Anot knygos autoriaus, tai paskatino būsimą signatarą geriausiose to meto Vokietijos aukštosiose mokyklose įgyti agronomo specialybę, o gautas žinias pritaikyti tėvynėje. Baigęs studijas ir kelerius metus pagyvenęs Varšuvoje į Lietuvą parvyko pačiu tinkamiausiu metu – kai reikėjo gelbėti vienintelę lietuvių įmonę Vilniuje. Jo vadovaujama bendrovė „Vilija“ pamažėle tapo sėkminga įmone, kurios produkcija turėjo paklausą visoje Rusijoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą – tuometinės Rusijos imperijos kraštą – užėmus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, J. Smilgevičius nuolat rūpinosi negailestingų rekvizicijų klausimu, kurį keldavo ir Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Į Tarybą jis pateko kaip aktyvus Lietuvių konferencijos organizatorius iš Kuršėnų apskrities.
Nepriklausomoje Lietuvoje J. Smilgevičiaus įsteigtos ir (ar) valdytos įmonės „Nemunas“, „Neris“, „Dubysa“, „Miškas“, „Mazgas“, „Ringuva“ ir kitos pirmosios mūsų šalyje pradėjo plėtoti šias pramonės šakas: žemės ūkio mašinų gamyba, medienos pramonė, aliejaus gamyba, pirmasis vilnos fabrikas Lietuvoje. Įmonių veiklą subsidijavo J. Smilgevičiaus įsteigtas Kredito bankas. Signataras buvo visapusiškai išplėtojęs savo ūkį Užventyje, kuriame yra pagrindiniai jo atminimo ženklai.
