Žemaičių Kalvarijos kalnai – vertybė!

Lietuvos nacionalinis kultūros centras informuoja, kad Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė dar dešimt iš kartos į kartą perduodamų ir išsaugotų šalies tradicijų. Ypač džiugu, kad nuo šiol šiame sąvade – Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio giesmių, dar vadinamų kalnais, giedojimas. Iškilmės, per kurias vertybių teikėjams ir saugotojams bus įteikti sertifikatai, įvyks Vilniaus rotušėje jau šį penktadienį.

Kad Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija būtų paskelbta kultūros paveldo tradicija, pasistengė Telšių vyskupija. Būtent ji pasirūpino pateikti siūlymą vertinti. Bylą Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadui rengė kunigas doc. dr. Saulius Stumbra. Sąvado valdytoja yra Kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Tam, kad paveldas išliktų ateities kartoms, stiprėtų jo sklaida, svarba, būtų užtikrinta visokeriopa apsauga, Lietuva pasitelkė tarptautinį instrumentą – 2004 m. priėmė UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Ja vadovaujantis kuriamas visuomenei atviras ir reikšmingas nacionalinis Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas, kuriame – žmonių per amžius sukaupti įgūdžiai, žinios, susiformavusios tradicijos.
Kunigo S. Stumbros surinktoje medžiagoje nurodoma, kad Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijai yra daugiau nei 380 metų. Šios maldos ir giesmės, skirtos apmąstyti Jėzaus kančią, – Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose populiari katalikiška liaudies pamaldumo praktika, pradžią gavusi Žemaičių Kalvarijos šventovėje ir paplitusi po visas Telšių vyskupijos parapijas. Kalnai giedami bažnyčiose ir namuose per gavėnią ir Didžiąją savaitę, taip pat per šermenis ir kitus mirusiųjų minėjimus.
Tradicijos ištakos siekia 1637–1639 m., kai Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose, vėliau pavadintuose Žemaičių Kalvarija, įrengė 19 stočių arba 20 vietų Kryžiaus kelią ir užsakė jam sukurti maldas ir giesmes. Iš pradžių vietinė giedojimo tradicija plito po visą tuometę Žemaičių vyskupiją. Nors ir naikinta carizmo ir ateizmo ideologijų, ji išliko tikinčiųjų bendruomenėse bei šeimose ir šiandien yra gyva visose Telšių vyskupijos teritorijoje veikiančiose parapijose.
Kalnų giesmyną-maldyną sudaro daugiausia iš lenkų kalbos verstos gavėnios laikui skirtos giesmės, paimtos iš to meto maldynų ir tinkamai dominikonų vienuolių pritaikytos. Dvi baigiamosios giesmės sukurtos specialiai Žemaičių Kalvarijai. Kalnai labai artimi žemaičių liaudies dainoms: panašus jų garsaeilis, giedama lėtai, „plaukiančiai“, giesmės vedančiajam pritariama dviem ar net trimis balsais. Seniau kaimuose tradiciškai giedodavo vyrai ir moterys paeiliui, dabar giedama ir atskiromis grupėmis, ir kartu. Be to, Žemaitijos vyskupijos teritorijoje kalnai dažnai giedami pasikeičiant su pučiamųjų ir liaudies muzikos instrumentų grojimu, atlaidų procesijų metu naudojamas ir būgnas (katilas).
Kalnų giedojimas tebėra suvokiamas ir vertinamas ne tik kaip krikščioniškosios kultūros paveldas ir religingumo raiškos būdas, bet ir kaip žemaitiško tapatumo ženklas. Be to, tikima, kad giedojimas suteikia dvasios stiprybės ir apvalo sielą – tiek gyvą, tiek iškeliaujančią.
„Į Žemaičių Kalvarijos kalnų tradiciją turėtume žiūrėti kaip į išskirtinai svarbią žemaitiško pamaldumo sudėtinę dalį. Tai ne vien vadinamųjų kalnų giedojimas, iškilmingos maldininkų procesijos Žemaičių Kalvarijoje ir kitose Žemaitijos vietovėse. Ši tradicija formavo ne tik mūsų mentalitetą, tapatybę, bet ir mūsų kultūrinį kraštovaizdį, kuris nuo seno išsiskyrė ypatingu kryždirbystės tradicijos įsitvirtinimu. Visi šie dalykai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Todėl ar šios tradicijos turės tęstinumą, priklausys tik nuo mūsų pačių. Mes kiekvienas turėtume suprasti, kad jeigu iš daugybės protėvių kartų paveldėtos tradicijos nepraktikuosime patys, neperduosime jos savo vaikams, jai išlikti nepadės jokie vertybių sąrašai“, –
apie Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradiciją kalba Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė.
Iš viso Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade jau turime 32 vertybes, priskaičiuojant ir tris esančias UNESCO reprezentatyviajame Nematerialaus kultūros paveldo sąraše – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas – sutartines, dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.