Laikraštis „Plungė“ rubrikoje „Žemaičiai ir žydai“ tęsia straipsnių ciklą apie Plungėje gyvenusius žydus ir po visą margą pasaulį išsibarsčiusius jų palikuonis. Sausį publikavome straipsnį apie Plungianskius, vasarį – apie Cimblerius, kovą – apie Michelį Rolniką, balandį supažindinome su serais Entoniu Šeru ir Ronaldu Harvudu, šįkart sužinokite apie Isaką Golerį ir Leilą Berg.
Nepaklūstantys dogmoms
Ką besakysi, bet atrodo, jog ne tik plungiškiai, bet ir iš visos Žemaitijos po pasaulį pasklidę žydai nešioja ne tik garbingą litvakų vardą, bet turi ir gyvenime gelbstinčių žemaitiško būdo savybių. Regis, viena iš jų – nepaklusnumas dogmoms.
Plungiškis rašytojas, kalbininkas, švietėjas Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis religinėje bendruomenėje sukėlė audrą, parašęs knygą „Ben Porat“, kurioje suabejojo rabinų skelbiamų nuostatų pagrįstumu.
Londone dabar gyvenantis Alenas Cimbleris sujaukė Namibijos švietimo sistemą, bušmenų vaikams statydamas mokyklas jų kaimuose, mokydamas vaikus jų gimtąja kalba.
Laura Džaner-Klauzner yra Didžiosios Britanijos rabinė ir kėsinasi į tūkstantmečius nusistovėjusią tvarką – reformuoja judaizmą.
Iš Žemaičių Kalvarijos kilusio ir mokslo pasaulį paleografiniais tyrinėjimais stebinusio Elijo Averio Loewo palikuonis dabar yra Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Džonsonas, kurio ramia avele tikrai nepavadinsi.
Kuliuose gimęs Danielius Kanemanas, kuris už vartojimo tyrinėjimus gavo Nobelio premiją, siūlo kardinaliai keisti kai kuriuos pirkėjų įpročius.
Isakas Goleris – grubus briliantas
Isaką Golerį, kurį šiandien pristatome, jo tėvai Solomonas ir Dora iš Plungės į Angliją išsivežė dar vaiką, ten jis tapo poetu, dramaturgu, rašytoju. Regis, jis irgi spėjo paveldėti žemaitiško būdo bruožų, kurie neleido ramiai gyventi. To meto Jungtinės Karalystės vyriausiasis rabinas Džozefas Gercas apibūdino jį kaip „grubų briliantą“.
Isakas Goleris ilgai buvo pamirštas, o gal ir nepatogus priminti visuomenei, ypač žydiškajai jos daliai. Apie jį prabilta tik po daugelio metų, kai Gabrielius A. Sivanas paruošė ir išleido knygą apie I. Golerio gyvenimą ir kūrybą. Joje autorius tarpukario anglų-žydų gyvenimą pristato talentingo ir ekscentriško I. Golerio akimis. Dar G. A. Sivanas sako, jog „I. Goleris per savo trumpą gyvenimą spėjo susirinkti tris karjeras ir beveik dešimt literatūrinių kūrinių“.
Jis buvo mokytojas, ministras, rašytojas, bet, sulaukęs vos keturiasdešimt aštuonerių, 1939 metais, mirė nuo vėžio.
Amžininkai bemaž vienbalsiai sutinka, kad Isakas Goleris buvo itin padaužiška ir charizmatiška asmenybė. Be to, dar ir labai aukštas. Jo pažįstamas pasakojo, kaip jis važiavo jo automobilyje iškišęs galvą aukščiau stogo, vėjas kedeno jo „vandeikišką“ barzdelę, o jis pats pasakojo, kaip karštai myli savo žmoną Malką.
Eilėraštyje „Atgal į sinagogą“ I. Goleris rašė apie sieloms pražūtingą parduotuvių ir sandėlių aplink sinagogas įtaką, „Odėje įstatymui“ pareiškė, jog žydai mano, kad „Dievo knyga“ yra jų čekių knygutė. Tą patį jis kartojo ir pamokslaudamas.
Be I. Golerio pamokslų ir kai kurių religinių eilėraščių, jo literatūriniame palikime yra dvi ypatingos pjesės – pantomima „Purimo nakties svajonė“ bei „Koenas ir sūnus 1932 metais“. Pastaroji sulaukė didelio dėmesio Londono ir kitų Britanijos miestų scenose.
Aršioji Leila Berg
Nuo Isako Golerio neatsiliko ir jo dukterėčia, vyresniojo brolio Saimono dukra Leila Berg. Gali būti, kad turėdama daugiau laiko, ji savo dėdę net pralenkė. Mirė ji 2012 metais, sulaukusi devyniasdešimt ketverių metų.
Ji irgi nepakluso nusistovėjusioms normoms, dalyvavo komunistiniame judėjime, buvo Didžiosios Britanijos komunistų laikraščio „The Daily Worker“ žurnalistė.
„Žmonės taip šlykščiai maivosi, yra tokie neišmanėliai, tokie mazochistai, tokie padlaižiaujantys, kad veržiasi valdyti“, – toks jos nuosprendis tuometinei Britanijos visuomenei.
Ispanijos pilietiniame kare netekusi dviejų mylimų žmonių, nusivylusi politika, ji pasuko kitu keliu: aršiai gynė vaikų teises, per Antrąjį pasaulinį karą ištekėjusi, rašė pasakas vaikams.
„Tėvai skolingi Leilai Berg… Jos sukurtas įsimenantis laiko ir visuomenės paveikslas sudėliotas iš puikių detalių“, – rašė literatūros kritikė Penelopė Laivli.
„Times“ žurnalas apie atskira knyga („Flickerbook“, 1997) išleistą Leilos Berg autobiografiją rašė: „(Autobiografija) nuostabi, ryški ir poetiška, žaisminga, jausminga ir grubiai neapdorota – tai ilgas būdas paaiškinti, kodėl Leila Berg tiek daug savo gyvenimo metų paskyrė aršiai ir dažnai iššaukiančiai kovodama už vaikų teisę būti išklausytiems, suprastiems ir priimtiems.“. „Tai nepaprasti memuarai… Prisiminimų virtinė atkuria jaunos merginos jausmus. Kaip nuostabi rašytoja vaikams, Berg turi unikalius gebėjimus ambicingai rekonstrukcijai… Tai puikiai veikia…“
Rašydama pasakas mažiems vaikams, ji pasirinko realistinį stilių. Tai buvo ypatingas žingsnis, priartinęs vaikus prie kasdienio miesto gyvenimo. Anot jos pačios, ji visą laiką stengėsi išplėsti vaikų galimybes. Jos istorijos – apie Mažąjį Pitą, Mažąjį Automobiliuką, Senelio Laikrodį, Šunį Sekmadienį, Ligoninės Dieną, Traukinuką, Dulkių Siurblį ir daugybė kitų. Vaikai susipažįsta su tuo, kas aplink juos, rodos, kasdieniška, bet kartu ir stebuklinga.
Teko matyti į rusų kalbą išverstų Leilos Berg knygelių. Lietuviškai – dar ne. Jeigu kada nors taip atsitiktų, būtų gerai, jeigu ji būtų pristatoma kaip plungiškių palikuonė – litvakė su žemaitišku charakteriu.
