Plungės rajone, Alsėdžių seniūnijoje, gyvenanti ponia Angelina, kartu su vyru užauginusi septynis savo vaikus, ryžosi drąsiam žingsniui – savo namuose priglausti keturis be tėvų globos likusius vaikus. Visi pas juos apsigyvenę globotiniai – vienos šeimos nariai: du broliukai, dvi sesutės.
Pienininkyste besiverčianti ūkininkų pora, savo gyvenimą įprasminusi mėgstama veikla ir gausiu būriu vaikų, prieš trejus metus žengė naujų didelių išbandymų keliu. Ponia Angelina prisipažįsta: buvo labai sunku, bet gelbėjo kantrybė, meilė ir tikėjimas Dievą.
– Ponia Angelina, kaip Jums gimė mintis tapti be tėvų likusių vaikų globėja?
– Kai mūsų septyni vaikai užaugo, apsigyveno atskirai, sukūrė šeimas, likome vieni tarp keturių sienų. Buvo nuobodu, namuose trūko gyvybės, klegesio. Tada ėmėme galvoti, kaip galėtume keisti situaciją. Du mano sūnūs savanoriaudavo Plungėje esančiame dienos centre, kuriame teikiama pagalba vaikams iš asocialių šeimų. Jie matė, kaip tie vaikai gyvena. Jaunėlis man sako: „Mama, jiems trūksta šeimos, meilės, šilumos, socialinių įgūdžių. Gal tu paimk iš vienos šeimos du vaikus. Ir tau bus prasminga veikla, ir jiems bus labai gerai.“
Paskui netikėtai rajoniniame laikraštyje radau skelbimą, kad rengiami globėjų ir įtėvių mokymai pagal GIMK programą. Mes su vyru jau buvome kalbėję apie galimybę priglausti vaikus, ir kaip tik pasitaikė tas skelbimas. Abu užsiregistravome ir per pusę metų baigėme kursus. Mes tikėjomės ir prašyme buvome parašę, jog paimtume du vaikus iš vienos šeimos, kad vienam nebūtų nuobodu. Atvažiavo pas mus viena komisija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kita, sako: „Jūs čia daug vietos turite, vienkiemyje gyvenate, geros sąlygos…“ Ir pasiūlė mums paimti keturis vaikus iš vienos šeimos.
– Kaip reagavote?
– Iš pradžių šiek tiek išsigandau, galvojau, kad gal per daug. Bet vyras pajuokavo: „Na, ir kas? Du tau, du man bus… “ Mes tada dar nežinojome, kad bus du berniukai ir dvi mergaitės. Sutikome.
– Kokia buvo vaikų gyvenimo pas Jus pradžia?
– Visi jie – beveik pametinukai. Mažiausiam tuomet buvo penkeri. 2017-ųjų balandį pirmąkart parsivežėme juos savaitgaliui. Jaudinomės, ar gerai jausis, ar patiks. Man tai buvo svarbiausia. Jiems labai patiko. Tada vis parsiveždavome juos savaitgaliams, o kai prasidėjo vasaros atostogos, jie pas mus apsigyveno visam laikui. Dabar mes esame nuolatiniai keturių vaikų globėjai.
Pradžia – tikrai nelengva. Vaikai buvo sunkiai suvaldomi. Kai pas mus į svečius kartą atvažiavo vyriausias sūnus, jis išsigandęs pasakė: „Mama, jūs apsirikote. Ar nematote, kad šitie vaikai tarsi laukiniai.“ Jie visur laipiojo, viską spardė, katę nuspyrė… Žodžiu, buvo tikrai sudėtinga. Iš pradžių pati galvojau, kad neatlaikysiu, bet vyras pradėjo raminti, kad su Dievo pagalba mes susitvarkysime.
Maždaug metus laiko buvo tikrai sudėtinga. Aš nuolat laksčiau vaikams iš paskos. Numečiau net 15 kilogramų svorio. Juos nuolat raminau, kartu vis mokėmės įvairių socialinių įgūdžių. Kad turėtų pareigų, išmokėme juos pašerti triušiukus, šuniukui ėsti nunešti. Vaikai pradėjo tuos gyvūnėlius mylėti, jais rūpintis. Reikalai klostėsi į gerąją pusę, o dabar aš labai džiaugiuosi, kad turiu šiuos vaikus. Jie man – Dievo dovana. Ir jie patys labai džiaugiasi, kad pas mus gyvena, sako: „Kaip gerai, kad aš čia.“
– O kas atsitiko Jūsų globojamų vaikų tėvams?
– Žinau, kad mamai trūko motinystės įgūdžių. Visus vaikus ji paliko pas giminaitę. Ta giminaitė turėjo dar savų vaikų, ji nebeįstengė visų išlaikyti. Ji netoli Plungės vaikų globos namų gyveno, tai ir nuvedė juos ten. O mama ir nebesirūpino savo atžalų atsiimti.
– Jūsų globojami vaikai lanko mokyklą. Kaip juos priima įstaigos bendruomenė?
– Vyriausiajai mergaitei dabar 12 metų, ji lanko gimnaziją Alsėdžiuose, o trys mažesnieji – pradinę mokyklą mūsų kaime. Sakyčiau, kad mokykloje viskas labai gerai. Jei ne mokytojai ir mūsų parapijos kunigas, manau, būtų daug sunkiau. Jaučiame didelį jų palaikymą. Mums padeda, giria, motyvuoja, daug bendraujame. Mokytojai ir kunigas vaikams aiškina, kas yra blogai, kas gerai, kaip teisingai elgtis.
Su vaikais sekmadieniais pradėjome lankyti bažnytėlę. Jie smarkiai pasikeitė. Iš pradžių labai nenorėjo mokytis, kuprinės lakstė į sienas, namų darbų nedarė, o dabar jau patys supranta, kad mokslai reikalingi ne mokytojai, bet jiems patiems. Vaikai darosi vis savarankiškesni.
– Kaip Jūs įvardintumėte, kas konkrečiai padėjo Jūsų globojamiems vaikučiams adaptuotis, pasikeisti į gera?
– Mūsų kantrybė, meilė, tikėjimas Dievą. Ir teigiamas mūsų vaikų pavyzdys jiems labai padėjo. Mūsų vaikai jau užaugę, turi savo šeimas, gyvena įvairiose Lietuvos vietose, baigė mokslus, turi darbus. Jie pas mus atvažiuoja, bendrauja su globojamais vaikais, pasiima juos atostogų pas save, rodo jiems Lietuvą. Tai į Vilnių juos išsiunčiame, tai į Klaipėdą, kad pamatytų ir miesto gyvenimo. Vaikams labai reikia matyti visokių gyvenimo pavyzdžių, kad jie padarytų išvadas, kad pasimokytų.
Norėdami motyvuoti juos mokytis, mes klausiame: „Ar jūs norėtumėte gyventi kaip Martynas, kaip Robertas, Antanukas (vardijame savo sūnus vardais), ar norėtumėte gyventi kaip tie žmonės, kurie maisto ieško šiukšlyne?“ (Jie yra matę tokių žmonių). „Ne, – sako jie. – Nenorėtume gyventi kaip tie, kurie ieško maisto šiukšlyne.“ Ir stengiasi mokytis, ruošia pamokas.
Auginti globojamus vaikus mums labai padeda mūsų biologiniai. Viena dukra gyvena netoliese, ji pedagogė. Tai ji padeda jiems kibti į mokslus, aiškina, moko, tikrina namų darbus.
– Ką Jūs patartumėte žmonėms, kurie norėtų tapti globėjais, bet nesiryžta?
– Vaikams labai reikia meilės ir šeimos. Kliūtys yra įveikiamos. Svarbu žinoti, kaip elgtis. Pirma, vaikai turi būti mylimi, išklausomi, antra, jie turi turėti atsakomybių ir pareigų. Vaikai neturi vadovauti suaugusiesiems. Jie turi jausti jų globą ir meilę. Prie pareigų ir atsakomybių reikia pratinti palaipsniui: mokyti nusinešti savo indus, juos išsiplauti, pasirūpinti gyvūnėliu. Vaikus reikia mokyti kantriai, jiems priminti pareigas, nes kitaip pamiršta. Suaugusiesiems su jais reikia kuo daugiau būti kartu, kartu dirbti. Tada jie daug dalykų išmoks savaime.
Su vaikais reikia kuo daugiau kalbėtis, bendrauti. Tada yra didesnė sužinoti, kokių problemų jie turi, ir jas laiku spręsti. Svarbu užmegzti ryšį ir jo neprarasti.
– Ar Jūs esate laiminga taip gyvendama?
– Labai. Aš turiu prasmingos veiklos. Net pajaunėjau (juokiasi). Nors esu ne tik mama, bet jau ir močiutė, man šiemet sukaks 60 metų, bet pažįstami sako, kad, pradėjusi globoti tuos vaikučius, aš net išoriškai pasikeičiau, pajaunėjau (juokiasi). Esu labai laiminga.
Gegužės 15-oji yra Tarptautinė šeimos diena. Šia proga Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijuoja istorijų ciklą apie įvairias Lietuvos šeimas.
