Senosios miesto kapinės virsta… džiunglėmis?

Retai pjaunama žolė, išsiklaipęs pagrindinis takas, griūvantys paminklai, nušliuožusi tvora… Tai tik dalis Plungės miesto senųjų kapinių opų, laukiančių, kada jas pasieks gydanti žmogaus ranka. Situacija išties – ne iš gerųjų, dar daugiau – esą, jei nebus imtasi atitinkamų priemonių, Plungės panteonu pavadinta vieta gali virsti… džiunglėmis su kiniškais paminklais. O juk ši vieta įamžina daugelio garbių mūsų krašto žmonių atminimą.

Klausimą dėl Plungės miesto senųjų kapinių, kaip planinį, nagrinėjo Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komitetas. Jį pristatė už paveldosaugą atsakingas Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistas Gintaras Ramonas. Būtent jis ištarė frazę apie galimą Plungės senųjų kapinių likimą – virtimą džiunglėmis, jei artimiausiu metu nebus pradėtas kreipti tinkamas dėmesys į šią sakralią miesto vietą.
G. Ramonas priminė, jog Plungės miesto senųjų kapinių, esančių Birutės gatvėje, plotas – apie 1,2 ha, kapaviečių – 2 578. Kapinės – riboto laidojimo, naujų kapaviečių čia nebeformuojama, apskritai galima laidoti tik esamose ir tik praėjus 25 metams po paskutinio laidojimo. Specialisto teigimu, paprastai per metus senosiose kapinėse palaidojama apie 30 mirusiųjų.
Šias kapines prižiūri ir administruoja Plungės miesto seniūnija, o kapinėse esanti Visų Šventųjų koplyčia priklauso Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijai.
Senosios kapinės svarbios dar ir tuo, jog čia galima rasti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų: minėtoji Visų Šventųjų koplyčia, knygnešės Magdalenos Bonkutės kapas, Jėzaus Krikšto ir Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios koplytėlės.
Nepaisant kapinių svarbos, čia gausu problemų. Pirma, dėl elementarios tvarkos ir priežiūros. G. Ramonas pažymėjo, jog jau keletą metų kapinėse nebėra prižiūrėtojo, kuris palaikytų švarą, tvarką, atliktų kitas pavestas funkcijas. Paveldosaugininko įsitikinimu, situacija bent kažkiek senosiose kapinėse pagerėtų, jei prižiūrėtojo etatas, kad ir ne visas, būtų sugrąžintas, arba būtina pirkti kapinių priežiūros paslaugą.
Nesant tinkamos priežiūros esą vis dažniau susiduriama su žmonių savivale. „Žmonės nesivadovauja taisyklėmis, vertingus kryžius, paminklus keičia į šiuolaikinius. Vertingų kapų antkapiniai paminklai ir tvorelės keičiami be leidimų. Pastato kokį kinišką paminklą, o ne išsaugo akmeninį. Visa tai po truputį naikina senųjų kapinių vertę“, – dėstė specialistas.
Kad būtų galima pristabdyti šį procesą, G. Ramono manymu, tikslinga būtų sudaryti vertingų antkapinių paminklų, kryžių, kurių nebūtų galima keisti naujais, tik atlikti priežiūros darbus, sąrašą. Paveldosaugininkas teigė, kad svarbių kapaviečių būklės stebėjimo darbą palengvintų kapinių skaitmenizavimas, kai visų kapaviečių ribos, antkapių fotografijos ir koordinatės bus prieinamos per internetą.
Tarp senųjų kapinių problemų – griūvanti, dar XIX a. pabaigoje pastatyta akmeninė kapinių tvora, taip pat smarkiai išsiklaipęs dar sovietmečiu nutiestas pagrindinis takas iki koplyčios.
Tiek G. Ramonas, tiek komiteto nariai sutiko, jog šiems objektams minimalaus sutvarkymo neužtektų – būtinas rimtas remontas, ir vargiai vien miesto seniūnijos lėšų pakaktų.
Senosios kapinės svarbios dar ir dėl to, jog čia amžinojo poilsio yra atgulę žymūs Plungės kraštui žmonės: kunigai Konstantinas Olšauskas, Povilas Beresnevičius, Feliksas Sragys, knygnešės M. Bonkutė ir Rozalija Lukošytė, nepriklausomybės kovų savanoriai Jonas Garba, Leonas Kumšlytis, Vincentas Končius, Rainių kankiniai Bronislovas Kryžanauskas, Liudvikas Bachmanas.
Komiteto narė Jolanta Skurdauskienė priminė, jog čia yra žymaus leksikografo, „Saulės“ gimnazijos įkūrėjo, knygnešio Felikso Ragio, kurio 160-osios gimimo metinės šiemet bus minimos, kapas. Jo poilsio vietos jau seniai nėra kam prižiūrėti. Ir toks kapas esąs tikrai nėra vienintelis.
G. Ramonas kalbėjo, jog kunigų paminklus po truputį prižiūri Bažnyčia, tačiau yra dar objektų, dėl kurių „turėtų būti gėda ir Bažnyčiai, ir Plungei“. „Kunigo Petro Šaulevičiaus paminklas griūva. Šiais metais esame patvirtinę Tradicinių religinių bendruomenių rėmimo tvarkos aprašą, taigi pagal jį Bažnyčia turės galimybę prašyti finansinės pagalbos paminklams tvarkyti. Gal ją reiktų paraginti, kad imtųsi iniciatyvos?“ – pasiūlė paveldosaugininkas.
Vėliau „Plungės“ pakalbintas Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Vytautas Gedvainis nesutiko, jog Bažnyčia neskiria deramo dėmesio kunigų kapavietėmis. Štai kunigo K. Olšausko kapą jis netgi sutvarkęs asmeninėmis lėšomis. O Bažnyčia nedisponuoja tokiomis sumomis, kad galėtų rūpintis visų kunigų kapavietėmis. Juolab kad V. Gedvainis sako turįs ir „paveldėtų“ skolų. „Tačiau apsvarstysime galimybę dėl finansinės paramos gavimo pagal minėtąjį aprašą“, – teigė dvasininkas. Ir pridūrė, jog saugomos kapavietės sutvarkymo kaštai būtų nemaži, nes tie patys paveldosaugininkai iškelia tokias sąlygas, kad kapaviečių tvarkymas tampa sudėtingas dėl įvairių reikalavimų.
Grįždama prie svarstytos senųjų kapinių temos, komiteto pirmininkė Vida Bondauskienė informavo, kad teko kalbėti su miesto seniūne Dangirute Jurkuviene. Pastarosios manymu, seniūnija turėtų turėti mobilų darbuotoją, besirūpinantį kapinėmis. „Seniūnė problemą žino ir siūlo, kaip ją spręsti“, – sakė pirmininkė.
Tačiau komiteto nariai buvo tos nuomonės, jog seniūnijoje reiktų grąžinti senųjų kapinių prižiūrėtojo etatą.
Politikei Juditai Stankutei pasiteiravus, kokia yra situacija su rajone esančiomis kapinaitėmis, G. Ramonas akcentavo problemą Beržore. Čia esančios kapinės – perpildytos. Senose kapavietėse vis dar laidojama, tačiau nelabai paisant tvarkos – užlaidojami netgi takeliai. „Aišku, būtų galima priimti tvarką, kad čia laidoti galima tik urnas, bet turbūt senieji žmonės sukiltų dėl tokio sprendimo“, – kalbėjo G. Ramonas.
Kapinių klausimai komiteto posėdyje tik aptarti, tačiau visi sutiko, kad „juos judinti reikėtų“.