Laikraštis „Plungė“ rubrikoje „Žemaičiai ir žydai“ tęsia straipsnių ciklą apie Plungėje gyvenusius žydus ir po visą margą pasaulį išsibarsčiusius jų palikuonis. Publikavome straipsnius apie Plungianskius, Cimblerius, Michelį Rolniką, serus Entonį Šerą ir Ronaldą Harvudą, Isaką Golerį, Leilą Berg, Levitų šeimą. Šįkart – apie Sonią Šlesin.
Kodėl Pietų Afrika?
Kol kas vienareikšmiškai vargu ar kas gali pasakyti, kodėl Lietuvos žydai XIX ir XX amžių sandūroje masiškai traukė į Pietų Afrikos Respubliką. Tiesa, jie buvo ne pirmieji, nes dar XVII amžiaus viduryje dėl religinių karų Europoje į pietinį Afrikos pakraštį žmonės kėlėsi iš Nyderlandų, Vokietijos, Skandinavijos. Bet XX amžiaus pirmoje pusėje iš dešimties PAR įsikūrusių ir besikuriančių žydų aštuoni buvo iš Lietuvos.
Tokius imigrantų skaičius galima bandyti paaiškinti litvakų vienybe, vienų kitiems pagalba, tvirtais giminaičių ryšiais.
Tai rodo ir plungiškių Lentinų šeimos istorija. Vienas pirmųjų litvakų PAR įsikūręs vyriausiasis sūnus Maksas sukvietė šeimą, visi kūrė verslą, likusiems Lietuvoje rašė laiškus apie atrastą kraštą ir kvietė atvykti į ne tik išteklių, bet ir galimybių turtingą šalį.
Lentinų šeimos istorijos tikriausiai nežinotume, jeigu ne 1910 metais įvykusi tragedija. Verslo reikalais keliavusį jauniausią brolį Paulą geležinkelio stotyje nušovė iš Austrijos atsikraustęs psichikos ligonis Klementas Maruščikas. Žmogžudystė sukrėtė prie tokių įvykių dar nepratusią Pietų Afriką, apie ją ir Lentinų šeimą daug rašė to meto spauda.
Žemaičių Naumiestyje gimusį Hermaną Kalenbachą tėvai dar mažiuką išsivežė į Rusnę, čia jis užaugo, architektūros mokėsi Vokietijoje, o veiklos ėmėsi Pietų Afrikos Respublikoje. Ten susipažino su Mahatma Gandžiu, tapo jo finansiniu ir dvasiniu rėmėju bei geriausiu draugu. Kai M. Gandis Johanesburgo centre atidarė savo advokato kontorą ir ieškojo sekretorės, H. Kalenbachas jam rekomendavo Sonią Šlesin. Jai M. Gandis pasiūlė 20 svarų per savaitę atlyginimą.
„Aš čia ne todėl, kad plėščiau pinigus, o todėl, kad man patinka su jumis dirbti ir patinka jūsų idealai“, – pasakė Sonia, sutikdama gauti tik šešis svarus. Taip ji pareiškė, jog bus ne tik padėjėja advokato kontoroje, bet ir bendražygė M. Gandžio politinėje veikloje už lygias žmonių teises, Indijos nepriklausomybę.
Visą laiką, kol M. Gandis gyveno ir dirbo Pietų Afrikos Respublikoje, ji šventai laikėsi duoto žodžio.
Mahatma Gandis, Sonia Šlesin, Hermanas Kalenbachas
Sonia Šlesin gimė 1888 metų birželio 6 dieną Maskvoje, kurioje pakeliui į Pietų Afrikos Respubliką trumpai gyveno iš Plungės atvažiavę jos tėvai Izidorius ir Helena Dorotėja. Lygiai po ketverių metų šeima jau buvo Pietų Afrikoje.
Sonia, vos penkiolikos sulaukusi, mokėsi Gerosios Vilties kyšulio universitete, pasižymėjo itin sparčiu stenografavimu ir didžiuliu kruopštumu.
Po penkerių darbo su M. Gandžiu metų indų bendruomenė, vertindama S. Šlesin pastangas atstovauti jai politiniame ir socialiniame gyvenime, įteikė piniginę premiją, o Kinų asociacijos prezidentas Liangas Kvinas, pripažindamas merginos nenuilstamą kovą už lygias žmonių teises, padovanojo auksinį laikrodį.
Dar po metų kovos už lygiateisiškumą aktyvistė Mili Polak įkūrė Transvalio Indijos moterų asociaciją, kurios sekretore tapo S. Šlesin.
Amžininkai sako, kad Sonia pasižymėjo savotišku nutrūktgalviškumu ir net ekscentriškumu, lydėjusiais ją visą gyvenimą, labai mylėjo darbą, bet buvo visiškai abejinga savo padėčiai ir karjerai. O M. Gandis rašė: „Retai sutiksi tokį grynumą, visišką atsidavimą darbui ir didelį ryžtą, kokį turi panelė Šlesin. Mane stebina jos pasiaukojimas Indijai, nesitikint jokio atlygio.“
Galima sakyti, jog S. Šlesin yra ir viena iš vadinamosios agresyviosios žurnalistikos pradininkių, kai pats žurnalistas, norėdamas išgvildenti temą iki panagių, sukuria provokuojančią situaciją ir nagrinėja joje dalyvaujančiųjų elgesį. Ji keletą kartų traukinyje važiavo trečioje keleivių klasėje, o raginama pereiti į baltiesiems skirtą vagoną atsisakė ir reikalavo, kad už įstatymo pažeidimą geležinkelio administracija ją apkaltintų. Tada būtų turėjusi progą viešai paskelbti savo mintis apie tuo metu mažai kam rūpinčią rasinę nelygybę.
Kai M. Gandis grįžo į Indiją, jo draugystė ir bendradarbiavimas su S. Šlesin nenutrūko.
1918 metais, būdama trisdešimties, Sonia vėl pradėjo studijas Johanesburgo universitete, o M. Gandis pasirūpino, kad ji gautų 150 svarų paskolą.
1920-aisiais ji ėmė mokytojauti mažame kalnakasių miestelyje Krugersdorpe, bet ir pati mokėsi toliau.
1924 metais baigė magistrantūrą Vitvatersrando universitete, tame pačiame, kuriame po daug metų mokėsi kitas plungiškis – Alenas Cimbleris, dėstė vaikams prancūzų, lotynų, anglų kalbas, logiką ir filosofiją.
Savo mokiniams Sonia buvo puiki mokytoja, bet nuolat nepaklusdavo nusistovėjusiai tvarkai. Grąžindavo vaikams privalomas Kalėdų dovanas mokytojams, konfliktuodavo su mokyklos vadovais, jeigu tik pastebėdavo jai nepriimtinus poelgius.
1931 metais vėlgi tame pačiame Vitvatersrando universitete ji baigė afrikanerių kalbos kursą. Bet ir šito diplomo jai buvo negana.
Būdama šešiasdešimt penkerių, S. Šlesin įstojo į Natalio universitetą studijuoti teisės, bet po poros metų dėl prastos sveikatos šio sumanymo atsisakė. O nepraėjus nė metams mirė Johanesburgo ligoninėje.
Jos kremuoti palaikai ilsisi Johanesburgo Bramfonteino kapinių Atminimo sienoje.
Dar S. Šlesin ir H. Kalenbacho atminimas įamžinti garsiajame aštuonias „Oskaro“ statulėles, trisdešimt kitų apdovanojimų, šešiolika nominacijų pelniusiame režisieriaus Ričardo Atenboro 1982 metų filme „Gandis“.
