2017-ųjų kovo 29-oji yra istorinė diena Lietuvai: Vokietijos diplomatiniame archyve tuometinis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba.
Lietuva ir Vokietija sutarė, kad Aktas nuo 2018 metų sausio Lietuvai perduodamas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus. Nuo 2019 m. lapkričio saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugykloje, 2020 m. trumpam buvo grąžintas į Signatarų namus. Minėtasis susitarimas numato, kad 2022 metais dokumentas galėtų būti eksponuojamas Kaune. Tačiau negalėjusiems pamatyti Akto originalo neverta nusiminti – į Žemaičių dailės muziejų atkeliavo Europos Parlamento nario prof. L. Mažylio parengta virtuali paroda „Vasario 16-osios Aktas: formos ir turinys“.
Kaip skelbia Žemaičių dailės muziejus, parodos eksponatai – iš asmeninės autoriaus kolekcijos, surinkti iš įvairių pasaulio vietų. Tarp jų – faksimilės, publikacijos laikraščiuose Vilniuje, Kaune, Berlyne, Vienoje ir kt.
Parodoje prof. L. Mažylis atkreipia dėmesį, kad spaudoje ir visur kitur dažniausiai matome lyg ir tą patį nutarimą, tačiau jo forma ne vienintelė. Lietuvos nepriklausomybės idėja nuo to nekinta, bet įdomu pasekti, kaip pats dokumentas buvo pateikiamas.
Lietuvos Tarybos veiklą keletą metų tyrinėjantis prof. L. Mažylis pastebi, kad nepriklausomybės paskelbimo idėja buvo aiškiai apibrėžta jau 1917 m. rugsėjo 17–18 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje. Joje buvo ne tik išrinkta Lietuvos Taryba, bet ir aptartos svarbiausios gairės, kurias Taryba vėliau išvystė. „Toliau pats turinys pildėsi 1917 metais Lietuvos Tarybos paskelbtoje gruodžio 11-osios deklaracijoje. Ir galbūt ne visi atkreipia dėmesį, kad 1918 metų sausio 8 dieną, o paskui 26 dieną Taryba jau bandė sutarti ir paskelbti dokumentą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo“, – pažymi profesorius.
Pasak parodos autoriaus, pristatant turimus eksponatus siekta priminti, kad Lietuvos valstybės atkūrimo diena minima jau 103-iąjį kartą. Ir nors pastarąjį šimtmetį netrūko įvairiausių iššūkių, Vasario 16-osios idėja visuomet vedė į priekį.
„Tikiuosi, kad ši paroda kiekvieną jos lankytoją paskatins atrasti savąją Vasario 16-osios Akto „formą“ ir skleisti savąjį jo turinio supratimą. Skleisti savo aplinkoje, skleisti Europai ir visam pasauliui“, – kviečia prof. L. Mažylis.
Kaip pastebi parodos autorius, atsiradus Vasario 16-osios Akto originalui, greitai apsiprasta su dokumento forma: dvikalbis Lietuvos Tarybos nutarimo tekstas su 20 signatarų parašų po lietuviškąja nutarimo dalimi ir lygiai tiek pat parašų – po vokiškąja.
Parodoje galima išvysti ir Lietuvos šaulių laikraštyje „Trimitas“ 1936 m. vasario 13 d. išspausdintą mašinėle per kalkę rašytą nutarimą su gramatine klaida – „Tyraba“, tačiau, kaip pabrėžia autorius, su autentiškais signatarų parašais. Jis dingęs per Antrąjį pasaulinį karą, o gal ir anksčiau.
Dar vienas galimas Nepriklausomybės Aktas išspausdintas 1936 m. Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinyje „Lietuvos istorija“. Tačiau, kaip sako L. Mažylis, tai falsifikatas, nes ištaisyta anksčiau minėtoji gramatinė klaida.
Parodos autoriaus kolekcijoje – ir vienakalbis rankraštinis nutarimo variantas. Bet profesorius įsitikinęs, kad Aktas – dvikalbis, rašytas signataro, Lietuvos Tarybos sekretoriaus, daktaro Jurgio Šaulio ranka.
Ir tai įrodo L. Mažylio kolekcijoje išsaugoti 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto ir Lietuvos Tarybos nario dr. J. Šaulio laiškų fragmentai, kurie buvo tirti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro ekspertų Žilvino Ragausko ir Viačislavo Litvinovo, siekiant patvirtinti, jog dokumentai buvo parašyti ir pasirašyti J. Šaulio ranka.
Kaip teigia profesorius, kai kurie Lietuvių konferencijos nutarimo teiginiai buvo „iškritę“ arba modifikuoti gruodžio 11-osios deklaracijoje, o vasario 16-ąją „grįžo“ ir buvo išbaigti iki tobulybės.
„Kai tik gavo Akto tekstą (šeštadienio vakare), Vokietijos Užsienio reikalų žinybos atstovas Eckartas von Boninas persiuntė jį paraidžiui savo viršininkams į Berlyną, o šie čia pat naktį iš šeštadienio į sekmadienį – dar keturiais adresais“, – pažymi L. Mažylis.
Bent kiek suprantantys ir mokantys skaityti vokiškai virtualioje parodoje gali paskaityti Vokietijos Užsienio reikalų žinybos atstovo E. von Bonino 1918 m. vasario 16 d. 20.40 val. iš Vilniaus į Berlyną siųstą telegramą su Nepriklausomybės Akto tekstu.
„Savo ruožtu Lietuvos Taryba ėmėsi dar vienos „paviešinimo“ trajektorijos: sugebėjo per sau palankų asmenį Oscarą Woerhle perduoti vieną teksto egzempliorių Reichstago deputatui Matthiasui Erzbergeriui. Rezultatas: Aktas buvo paviešintas Berlyne, Briuselyje, Vienoje…“ – rašo L. Mažylis. Jo kolekcijoje – įvairiuose leidiniuose išspausdinta žinia apie Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
Parodoje galima išvysti ir publikaciją „Lietuvos aido“ 1918 m. vasario 19-osios numeryje bei puošnią Klaipėdos „Ryto“ spaustuvės sumaketuotą ir atspausdintą Nepriklausomybės Akto formą.
„Kaip bebūtų, galime džiaugtis, kad Lietuvos nepriklausomybės idėją įprasminantis dokumentas – Aktas – ne tik tapo muziejų eksponatu, bet ir keliauja po pasaulį pašto ženklo pavidalu kaip Lietuvos Respublikos ambasadorius“, – akcentuoja parodos autorius.
