Yra toks posakis: „Visi keliai veda į Romą.“ Bet liepos pradžioje drąsiai galima sakyti, kad visi keliai veda į Žemaičių Kalvarijos miestelį, kur vyksta Didieji atlaidai. Būrius maldininkų šiais metais vilioja ir tai, kad tarp 20 Lietuvoje Jubiliejaus bažnyčios 2025 metais statusą gavusių šventovių – Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika. Keliaujant į minėtąjį statusą gavusias bažnyčias kaip „vilties piligrimams“, jas maldingai lankant ir dalyvaujant apeigose įprastomis sąlygomis galima pelnyti visuotinius atlaidus. Na, o keletą šimtmečių liepos 1–12 dienomis Žemaičių Kalvarijoje švenčiami Didieji atlaidai šiemet, kaip ir kiekvienais metais, sutraukė tūkstančius maldininkų ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio.
Istorija
Kasmet tūkstančius maldininkų ir smalsuolių sutraukiantys visuotiniai atlaidai Žemaičių Kalvarijoje pradėti rengti nuo XVII amžiaus pirmosios pusės, kai vyskupo Jurgio Tiškevičiaus sprendimu Garduose (Žemaičių Kalvarijoje) įkurtas devyniolikos stočių arba dvidešimties vietų Kryžiaus kelias. Liudijama, jog pats vyskupas J. Tiškevičius paskyrė kalvas ir vietas, kur turėtų stovėti koplyčios, suskaičiavo žingsnius nuo vietos iki vietos, kad jų būtų tiek, kiek savo kančios metu yra nužengęs Jėzus. Pirmąkart vaikščiodamas ir daug kur keliais eidamas vyskupas Kristaus Kančios kelią pabarstė iš Jeruzalės atvežta žeme. Norėdamas išgarsinti vietovę, Gardus jis pavadino Naująja Jeruzale, tačiau, šiam vietovardžiui neprigijus, miestelį imta vadinti tiesiog Žemaičių Kalvarija. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio koplyčias pašventino pats vyskupas, gavęs specialų popiežiaus Urbono VIII leidimą ir išrūpinęs atlaidus kai kurioms koplyčioms.
Iš Romos pargabenus ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje pastačius stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą, pradėti rengti ir visuotiniai atlaidai.
Prie atlaidų populiarinimo prisidėjo Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius, 1748 m. paraginęs aplinkinių parapijų klebonus rengti keliones į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Į juos traukdavo didžiuliai būriai tikinčiųjų su giesmėmis, dūdomis, parapinėmis ir bažnytinėmis vėliavomis. Dominikonai procesijas pasitikdavo prie miestelio prieigų, taip pagerbdami maldininkus.
Taigi šimtmečių tradicijos tęsiamos ir šiais laikais. Liepos 1–12 dienomis Žemaičių Kalvarijoje vyksta tikra religinė šventė. Miestelis svetingai priima visus norinčiuosius pasimelsti, dalyvauti procesijose po Kryžiaus kelio stotis, pabūti kartu maldoje su kitais.
Maldos už tai, kas svarbiausia
Kaip ir įprasta, kiekviena atlaidų diena skirta vis kitoms visuomenės grupėms, vis kitas dekanatas yra atsakingas už tos dienos atlaidų eigą. Šiais metais melstasi už socialinius darbuotojus, „Carito“, Maltos ordino, Samariečių bendrijos, Raudonojo Kryžiaus, senelių namų darbuotojus ir savanorius, už švietimo darbuotojus, mokslo ir tikėjimo šviesa besidalinančius žmones, už visuomenės tvarkai ir saugumui tarnaujančius žmones, už šeimas ir jaunimą, už taiką žmogaus širdyje ir pasaulyje, už valstybės gynyboje tarnaujančius žmones, už Gyvojo Rožinio „Motinos maldoje“ ir kitų maldos grupių narius, už Bažnyčioje tarnaujančiuosius ir naujus dvasinius pašaukimus. Šiandien (penktadienį) maldos skiriamos ligoniams ir medicinos darbuotojams. Paskutinė atlaidų diena – liepos 12-oji – bus paskirta Žemaičių Kalvarijos parapijai ir bendruomenėms.
Liepos 6-oji, sekmadienis, Žemaičių Kalvarijoje buvo maldų už Lietuvos valstybę ir jos žmones diena, o kartu – ir Plungės dekanato diena. Šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Darius Trijonis, kartu koncelebravo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, dalyvavo Telšių vyskupijos generalvikaras kanauninkas Vilius Viktoravičius, kancleris kanauninkas Haroldas Šneideraitis, kunigai iš Brazilijos, Ukrainos ir daug kitų dvasininkų. Muzika ir giesmėmis tikinčiuosius sveikino Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios Sumos choras, vadovaujamas Irenos Bakanauskienės.
Po šv. Mišių visi buvo kviečiami į procesiją – eiti Kryžiaus kelią. „Šis kelias yra tikra žemaitiško užsispyrimo mokykla, todėl tie, kuriems nenusišypsojo laimė gimti žemaičiais, tačiau turi su jais vedybinių, verslo ar kitokių reikalų ir nori juos suprasti, tiesiog privalo bent keletą kartų per atlaidus atvykti į Žemaičių Kalvariją“, – kalbėjo pamaldų metu vyskupas D. Trijonis. Tad norinčių patikrinti savo žemaitišką užsispyrimą vien liepos 6-ąją buvo šimtai.
Kalnų giedojimas – žemaitiško tapatumo ženklas
Žemaičių Kalvarijos kalnai – tai liaudiškojo pamaldumo ir kultūros paminklas. Žmonės šias giesmes giedodavo ne tik per atlaidus, bet ir šermenyse bei kituose maldinguose susibūrimuose. Kalnai unikalūs tuo, kad yra vieninteliai Europoje. Jų giedojimas įtrauktas į Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. O labiausiai džiugina, jog vis dar gyva giedojimo tradicijos perdavimo dvasia.
Kryžiaus kelio, arba kalnų, giesmės labai artimos žemaičių liaudies dainoms. Seniau kaimuose tradiciškai giedodavo vyrai ir moterys paeiliui, dabar giedama ir atskiromis grupėmis, ir kartu. Beje, įdomu tai, jog, giedant kalnus, reikia išgiedoti net keturiolika skirtingų melodijų.
Kalnų giedojimas vertinamas ne tik kaip krikščioniškosios kultūros paveldas ir religingumo raiškos būdas, bet ir kaip žemaitiško tapatumo ženklas. Ši tradicija skatina susitelkti ir išlaikyti bendruomeniškumą, o žmogui giedojimas suteikia dvasinės stiprybės ir apvalo sielą – tiek gyvą, tiek iškeliaujančią.
Atlaidų tradicija, perduodama iš kartos į kartą, nesunyko net sovietiniais metais, kai vyravo ateizmas ir kitos tikėjimą Dievą menkinančios ideologijos. Tikinčiųjų pastangomis Žemaičių Kalvarijos bažnyčia liko neuždaryta, o Kryžiaus kelio koplyčios – nenugriautos.
