Jauniausia „Šateikių“ medžiotojų klubo narė Ernesta Griciūtė yra tikra, jog kada nors taps medžioklės karaliene.
„Iki tapdama medžiotoja nuėjau ilgą ištvermės ir kantrybės reikalaujančio pasiruošimo kelią. Koja kojon su tėvuku keliaudavau po miškus, kad susipažinčiau su juose gyvenančiais žvėrimis ir nepaliaujamai galėčiau grožėtis Lietuvos gamta. Nuo mažumės kartu su juo vykdavau į medžiokles sėlinant, dalyvaudavau statant bokštelius, tik tas mano darbelis tebuvo toks, kad tėčiui vinutes padavinėjau.
Tėtis – didžiausias mano autoritetas! Nuo dešimties metų ėjau varove. Būdavo, kad mane peršlapusią tėtis ir parnešdavo. Buvau vienintelė mergina varovė, o paskui tapau net varovų vadove, turėdavau nukreipti teisinga kryptimi, kad išvesčiau į medžiotojų liniją.
Į medžiotojų kursus 2015 metais nuėjau, kai dar neturėjau nė aštuoniolikos metų. Daugeliui buvo keista, kad mergina ruošiasi būti medžiotoja, bet egzaminams pasiruošti padėjo ir visaip palaikė tuometinis draugijos vadovas Zenonas Vaištaras.
Tapau medžiotoja, tačiau vis ieškau priežasčių, kad nereikėtų šauti į žvėrį! Mat itin svarbu įvertinti, ar tas žvėris medžiotinas, ypač stirninas. Visada vadovaujuosi etikos principu.
Mano mėgstamiausia medžioklė – sėlinant. Kai tu žvėrį matai, o tavęs jis nemato. Tada visada įvertinsi, ar jis medžiotinas. Esu patiesusi keletą lapių, stirnų, tykant šerną. Svajonė – paguldyti taurųjį elnią ir vilką“, –
pasakojo jaunoji medžiotoja Ernesta.